BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Trisdešimt devinta - atsikratymas senais pančiais.

Kai mano galūnės pabudo iš stingulio tiek, kad galėčiau bent truputėlį nerangiai pasijudinti, žengiau kelis žingsnius atgal, užkliudydama koja baltąją dėžę.

Lukas šypsojosi.

Buvau pamiršusi, koks jis aukštas. Koks ..simpatiškas.

- Nesiartink,- paliepiau stengdamasi išlikti įsakmi,- arba tavo veidas paragaus šito,- atkišau priekin cigaretę.

- Gerai, gerai,- iškėlė priešais save rankas,- tik nusiramink.

- Puiku,- beveik išsišiepiau patenkinta jog mano paliepimų klausoma.

- Bridžita, pasiilgau tavęs.

Susiraukiau, netikėdama to bičo  įžūlumu.

- Aš viską..- pradėjo.

- Tau gerai,- atšoviau, puikiai žinodama, ką pasakys,- buvo malonu susitikti.

Tai pasakiusi aplenkiau Luką, stovintį priešais mane, ir nuėjau namo link, įtraukdama dar vieną jau besusmilkstančios tarp pasiutiškai drebančių pirštų cigaretės dūmą.

Tikėjausi, kad vysis, bet ne. Už nugaros negirdėjau nei krepštelėjimo. Jis nusprendė leisti man eiti. kad sekančias porą dienų atakuotų skambučiais.

Neatsakiau nei į vieną, tačiau jam tai nedarė jokio poveikio. Skambino kaip skambinęs.

Galiausiai išjungiau telefoną ir išmečiau kortelę. Buvau sau prisiekusi jam neatleist. Nesutikt jo. Neduot progos prisikabinti prie manęs. Po keturių dienų mudu su Bridžesu išvažiuosim į savo butą Niujorke. Jo Lukas niekada neras.

Su Robertu daug kalbėjom apie išleistuves. Dažniausiai gulėdami  saulėtomis dienomis ant mūsų pievelės ir nuodydami savo plaučius suktinėmis.

Arba gulėdami vakarais mano per mažoj mudviems lovoje po to, kai Robertas įlipdavo pas mane pro langą.

Nesutardavom nieko konkretaus. Tiesiog spėliodavome kas su kuo eis, kas kaip apsirengs ir panašiai. Aš buvau visai pasiryžusi neiti į jokias suknistas išleistuves.

Šiaip ar taip, mano praleistas mokykloje laikas buo pragaras. Nekenčiau beveik visų savo bendramokslių. Tuo labiau mokytojų. Nesiruošiau lįsti jiems į subines net ir baigusi mokyklą.

- Nebūk kvaila, Briii,- zirzė Robis,- tai paskutinė diena kai gali visiems iškaršt šiknas.

- Man neįdomu,- mūsų pokalbis visuomet baigdavosi taip pat. Aš nutildydavau brolį pareikšdama, kad manęs jokie šiknų iškaršimai ir holivudiniia kerštai tavęs nekenčiantiems bendramoksliams nedomina.

O tada Robis nusišypsodavo savo neatsispiriama šypsena ir mane pabučiuodavo.

Jo bučiniai būdavo mėgstamiausia dienos dalis. Būdama su juo netrukdavau pamiršti kvailą Luką ir jo skambučius ir išleistuves, ir kitų metų baimę ir.. ir.. ir.

Mudu jau porą dienų buvome grįžę į savo butą kai pagaliau nusprendžiau eiti į tas prakeiktas išleistuves. Galutinį tašką mano apsisprendime padėjo Teo pareiškimas, kad ten jis eis kartu su Džeimiu. Kaip pora.

Truputėlį bijojau to, kaip visi reaguos - juk Teo ir Džeimis buvo iš dviejų visiškai skirtingų ’sluoksnių’. Juo labiau homoseksualai. Aišku, mūsų mokykloje tokių buvo ne vienas ir ne du. Tiesą sakant, esu tikra, kad vaikinui pasiglamžyti su vaikinu viešai buvo beveik būtinybė - taip jie išreikšdavo savo ‘mano tėvai tokie turtingi, kad man į viską nusišvilpt. Ir man žiauriai nuobodu’ požiūrį.

Bet čia buvo jie - mano geriausi draugai, kurie į viską žiūrėjo labai labai rimtai.

- Nejaugi tavęs negrauš sąžinė, kai tavo draugus ‘pydarus’ išleistuvėse užmėtys akmenimis, o tu žinosi, kad būtum galėjusi juos apginti, jei tik būtumei ėjusi į išleistuves?- šypsodamasis paklausė Teo mums sėdint lauko kavinukėje vieną popietę ir geriant įprastas dvigubas latte.

Mečiau jam atseit pagiežingą žvilgsnį ir sukryžiavau žandikaulį.

- Taip, mane žiauriai grauš sąžinė, kai mano draugus faggotus užmėtys akimis. Užgrauš, kad nebuvau viena tų mėtančiųjų,- pajuokavau,- gerai jau. Einam į tas kvailas išleistuves.

- Myliu tave, niurzgle. Einam pirkt suknelės,- pareiškė.

- Pats tu suknelė. Aš jų ir taip turiu daugiau nei proto.

- Nee, šiam atvejui reikalinga ypatinga, akmenims mėtyti skirta suknelė.

Man beliko tik vartyti akis.

Vėl suskambo mobilusis, padėtas ant stalelio šalia mano puodelio.

- Klausau?- atsiliepiau. Dabar tai buvo saugu - mano naująjį numerį žinojo tik Bridžesas, tėvai ir Teo su Džeimiu. Galbūt dar Izis, kuris mane paskutiniu metu ignoravo.

- Bridžita, paklausyk,- prabilo į ragelį puikiai pažįstamas balsas.

- Dedu ragelį, Lukai,- sušnypščiau.

- Ne, nedėk, susitikim. Išsiaiškinkim.

- Iš kur gavai mano numerį?- vis dar šnypščiau kaip nuodinga gyvatė.

- Susitikim,- įtikinėjo.

- Prasmek,- mečiau ir padėjau ragelį.

Teo klausiamai žiūrėjo į mane.

- Neįsivaizduoju, iš kur tas asilas gavo mano numerį. Jis mane persekioja , ar panašiai?- burbėjau.

- Ko norėjo?- pasiteiravo draugas gurkštelėdamas kavos.

- Susitikt. Lyg aš dar kada nors gyvenime norėčiau tą išsigimėlį matyt.

- O aš manau, kad turėtum jam duot šansą,- gūžtelėjo petimi.

- Ką?- nepatikėjau savo ausimis.

- Tiesiog taip. Moters pyktis baisus dalykas, tačiau, nesuprask neteisingai, ganėtinai dažnai būna be reikalo išpūstas iki nepakenčiamo lygio.

- Teo,- piktai urgztelėjau.

Jis nieko nesakydamas žiūrėjo į mane.

- Gerai jau,- perverčiau akis.

- Antras teisingas sprendimas per pastarąsias kelias minutes. Manau, tai daugiau, nei esi apskritai kada nors padariusi,- pasišaipė.

- Užsičiaupk arba man teks persigalvoti. Ypač dėl išleistuvių.

Teo tik pasiuntė man mielą šypsnį ir nuvedė akimis prie telefono.

- Nagi, ko lauki?

Perverčiau akis.

Surinkau paskutinį numerį sąraše. Atsiliepė po kelių sekundžių.

- Bri?

- Aš. Gerai, sutinku. Susitikim. Tik tavo paties labui siūlau pasiimti ką nors savigynai. Aš šiandien prastai nusiteikusi.

Išgirdau jį nusijuokiant. Oi, buvau pamiršusi, kaip ilgiuosi to juoko.

- Ir jokių triukų,- įspėjau,- aš tavęs nekenčiu.

- Gerai. Tai po valandos aikštėj?

- Nežinau, mes su draugu ruošėmės eiti pirkti suknelę,- nutęsiau, pabrėždama žodį ‘draugas’ . Na ir kas, kad tas draugas myli kitą draugą. Lukas juk to nežino.

Teo papurtė galva:

- Rytoj,- sudėliojo lūpomis.

- Gerai jau. Po valandos. Aikštėj.

- Puiku, Bri. Iki pasimatymo.

- Eik šikt,- padėjau.

Teo šypsojosi.

- Nekenčiu ir tavęs,- burbtelėjau jam.

- Svarbu, kad aš tave myliu.

- Gerai nors tiek..

Pasėdėjome kavinukėje iki to laiko, kai iki susitikimo su Luku buvo likę pora minučių. Tegu palaukia tas idiotas.

Pamačiau jo suknistus liepsnojančius garbanotus plaukus, į kuriuos taip mėgdavau sukišt pirštus, iš toli.

Nesiskubinau. Pakankinsiu.

Sustojau per kelis metrus nuo jo.

- Labas, Bridžita,- nusišypsojo.

- Aha,- mostelėjau ranka.

- Einam kur nors?

- Nesiruošiu čia ilgai būti, manęs laukia. Taigi ne.

Lukas nusišypsojo.

- Laukiu,- kilstelėjau antakį,- sakei, kad nori viską paaiškinti.

- Iš tikrųjų nelabai turiu ką aiškinti. Supranti, aš tiesiog norėjau tave pamatyti ir tikėjausi, kad mums susitikus kažkokie stebuklingi žodžiai gims mano galvoj ir kad kažkaip pavyks tave įtikinti jog gailiuosi. Ir paaiškinti, kad kitaip aš negalėjau pasielgti. Kaip ten bebūtų, aš grįžau. Ir tu man vis dar daug reiški. Ir.. nežinau net. Pastaruosius pusę metų nebuvo nei dienos, kad negalvočiau apie tave.

Stovėjau ir žiūrėjau į Luką ugningai aiškinantį man kas ir kaip. Tiksliau kalbantį, tačiau nieko nepasakantį.

Aš galėčiau jam atleisti. Nes pyktis iš mano širdies buvo dingęs jau seniai, pastarąsias dienas aš tiesiog įtikinėjau save jog pykstu. Bandžiau išlaikyti savo išdidumą, kuris kažkada labai labai labai seniai man tiek daug reiškė.

Pripažinsiu, buvau žvėriškai pasiilgusi Luko akių, veido, šypsenos, balso, apkabinimų, mudviejų pokalbių ir sėdėjimo ant palangės.. ir visko, ką kartu darydavom. Ir kalbėdamas jis atrodė toks nuoširdus ir man tikrai nieko nebūtų reiškę jam atleisti.

Visiškai nieko.

Aš apsisprendžiau. Žengiau porą žingsnių jo link, nusišypsojau ir ištariau:

- Oi, vargšelis tu,- žodžiai tiesiog maudėsi ironijoje ir tulžyje, kurios turėjau apsčiai.

Nusisukau nuo jo ir ėjau iš kur atėjusi. Išsitraukiau mobilųjį ir paskambinau Teo, kaip buvo prašęs.

- Taigi?

- Praspyriau jį. Visam laikui, prisiekiu.

- Jeigu to ir norėjai, džiaugiuosi dėl tavęs.

- Aš irgi džiaugiuosi. Kur tu?

- Knygyne. Galvoju apie mažą išleistuvių dovanėlę Džeimiui.

- Gal neatidėkim suknelės pirkimo rytojui?- pasiūliau.

- Neatidėkim,- sutiko.

- Puiku. Sutinku tave po penkiolikos minučių ten, kur išsiskyrėm.

______________

Robiui nieko nesakiau apie susitikimą su Luku. Lukas nebebuvo svarbus. Lukas buvo tuščia vieta.

Užtai apie išleistuves papasakojau ir Robis neįtikėtinai apsidžiaugė. Pamatęs mano suknelę apskritai pametė protą.

Praleidome vakarą priešais televizorių - tyliai, ramiai ir nuobodžiai.

Miegoti ėjau anksti. Atsiguliau ant pilvo ir įsistebeilijau pro savo stiklinę sieną į naktinį miestą. Užmigti ,aišku, negalėjau. Kaip visada. Suknista nemiga tapo mano geriausia drauge.

Į ausis susikišau ausines ir pasinėriau į Placebo muziką. Tokiomis naktimis mane paguosdavo tik ji.

Po kažkurio laiko pajutau kaip čiužinys šalia manęs įdumba, o mano nugarą apsiveja ilgos,  labai gerai pažįstamos rankos.

Išsitraukiau ausines ir žvilgtelėjau į Robį.

- Pastebėjau, kad nebegaliu be tavęs užmigt,- sušnabždėjo man į ausį.

- Su manimi dažniausiai užmigti dar sunkiau,- atsakiau dviprasmiškai.

Išgirdau kaip Robis tyliai šypteli (ar galima išgirsti kaip kažkas šypteli??).

- Šiandien buvau susitikusi su Luku,- iškvėpiau jam į petį.

Kurį laiką tvyrojo tyla. Laukiau tuoj kilsiančios audros. Robis Lukui jautė itin sunkius jausmus.

- Ar jūs susitaikėt?- galiausiai paklausė, balsas truputį neramus.

-  Aišku, kad ne,- burbtelėjau,- kaip galėčiau. Aš jo nekenčiu.

- Tikiuosi, niekas šitoj srity ir nepasikeis. Jis tavęs nenusipelnė.

- Žinau,- sušnabždėjau.

- Jis tau ką nors sakė apie mane?- paklausė brolis.

- Ne, mes persimetėm pora sakinių, o tada aš jį pasiunčiau.

Atrodo, kad Robis lengviau atsiduso.

Mudu kurį laiką pragulėjome tylūs. Uodžiau Roberto neįtikėtiną odos aromatą.

- Ar kai jūs draugavot.. Na, žinai.. ar jūs.. - prabilo po kurio laiko Robertas.

- Ar? Ką ar? Oooo,- susipratau.

Suėmiau delnais Roberto veidą ir pajutau, kokie karšti ano skruostai. Turbūt nuraudo.

- Ne, niekada,- sumurmėjau,- kaip ten bebūtų, taip ir geriau. Faktas, kad galėjau su juo permiegoti terštų tai, ką turiu su tavim.

Robertas nusijuokė ir pakibo virš manęs trindamas savo milžinišką uodžiamąjį aparatą į mano mažą, jautrią ir simpatišką nosytę.

Patiko (23)

Rodyk draugams

~ easybreezy | 2010-12-24.

5 komentarai įrašui “Trisdešimt devinta - atsikratymas senais pančiais.”

  1. woah, kaip tik ant švenčių naujas skyrius. :)
    ma rods, čia gali būt Robis prikišęs nagus prie Luko ale `išvykimo į Afriką`. na, bet čia tik netvirtas mano spėjimas. :) lauksim sekančių skyrių.
    pė.es. šiltų ir jaukių Kalėdų. :))

  2. Oh… Robis ir Bri tokie tokie tokie nuostabūūūūs… :))
    Bet tas Robio klausimas ar apie jį nieko nesakė keistas… Ir įtartinas… Ir man jis kažkodėl nepatinka…
    IR SU ŠVENTĖM!!! ;)))

  3. Oooouu… sweet:)
    Man tie abu B. tokie faini. Jie gi turi likt kartu… nu plyz nu

  4. What’s A Easy Way For A 14 Year Old To Make Money? Are Online Surveys Safe?: I can legally have a job and worki

  5. My mate often told me about this website however this is certainly the very first blog page I’ve gone through so far. Im incredibly fascinated and so now a regular.

Palikti komentarą