BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Kalba atsiimant šnobelio premiją.

Ne, tai aišku. O kaip aš be baigiamosios kalbos. Reikia gi praktikuotis . O ką aš sakysiu kai Nobelį už literatūrą gausiu?

Ne, juokauju. Aš už savo rašliavas nebent į šnobelį , kas liaudyje yra kažkas panašaus į nosies atitikmenį, bent jau man taip sakė močiutė, iš Nobelio gausiu. Nors gal Nobelio būtų gaila mano šnobeliui lamdyti.

Žodžiu.

Mano padėkojamojojajomojamojijojomamoji ir dar visokia ten kitokia - garbinamoji, aukštinančioji ir visaip kitaip puikioji kalba. Va.

Ačiū visiems nežinau kiek jūsų ten buvo, kurie, tiksliau kurios, skaitėt.

Ypatingas dėkui savo mylimiausioms moterukėms, besislepiančioms po savaipkeistamonaliza (sorriax, nebežinau, kurią raidę capslocku rašyt, bet tu suprasi), tali, Butterfly, GuTuke, nespalvotaii, aaistuteaa, Jamie (kuri mane paskutiniu metu apleido ir aš tuoj verksiu) ir visoms kitoms, kurias netyčia pamiršau paminėt. Ypač didelis ačiū spameriams rekalmeriams, kurie man papasakoja apie tai , kokie puikūs yra ugg’ai, timberland boots, kaip man reikia pasitobulint website graphics ir “what a wonderful blog you have. I mean yeah, maybe I don’t understand a word in lithuanian, but duuude,  that was epic. I love your blog so much, I’ll come by again. But please visit www.enlargeyourpenis.co.uk”.

Ir ačiū, kad po kiekviena stadija klausdavot “kada dar” - aš aišku apsimesdavau, kad ‘ODIEVEKAIPMANENERVINATOKIEKLAUSIMAIAŠGIŽIAURIAIUŽSIĖMUSARGALIUPASIGIRTKUOUŽSIĖMUS” , nes esu didžiausia attention whore visatoj, bet jūs mane priversdavot pasijust dar šiam bei tam reikalinga ir bent truputėlį sugebančia rašyt ir šiaip kažkam tinkama. Wyy.

Ir myliu jus labailabailabai, nesvarbu, ar čia buvo pirma istorija, kurią skaitėt, ar užmetėt akį ir į sapno realybę (kurios, what a shame, taip ir nebaigiau) ar Frėjos ir Railio vampyriadą. Vis tiek myliu myliu myliu ir man jūs visos žiauriai patinkat, nors ir apsimetu, kad nepatinkat.

Ne, iš tikrųjų tai neapsimetu, nes jūs nerealios. Tiesiog, sakyčiau, geriausios internetinės draugės, net kietesnės nei visi tie žmonės feisbuke, kurių nepažįstu, bet man jie siūlo draugaut.

Žodžiu.

Kita mano istorija yra adresu www.blogas.lt/indiansummer. Gal ji ir neprilygs šiai,o gal ir prilygs, o gal nėra kam čia prilygt, bet tikiuosi, kad susitiksim ten.

Ir specialus ačiū panelei mėlynam dangui (bluesky), kuri vienintelė išdrįso išsakyti šiokią tokią kritiką mano adresu. Ne tai, kad man labai patiktų kritika.;DD Nes reikia, kad kartais kas nusodintų iš ‘omg, aš tokia faina, aaaa” aukštumų, nors manęs nusodint ir neįmanoma. Ir šiaip, nieko ji nepasakė nusodinančio, ir mano ego nenugalimas, bet bandymai visuomet sveikintini.

Žodžiu.

Myliu, bučiuoju, ačiū, kad skaitėt, iki.

Rodyk draugams

Keturiasdešimt antra stadija - atsisveikinimas.

Niekada nežinau kaip pradėti “rytas po” tipo skyrius.. Na, atsimenu kažkada rašiau apie Tristano ir Frėjos “rytą po”, bet tas buvo tūkstantį kartų lengviau. Ir šiaip, kodėl aš pastoviai įveliu atsitiktinius permiegojimus, kurie tampa vos ne svarbiausiais? Fuck. Kad jūs žinotumėt, kaip man dabar sunku.;DD

******

Nesąmonė. Visiška nesąmonė, absurdas ir idiotizmas. Tai nieko nereiškė. To praktiškai nebuvo. O jei ir buvo tai tik todėl, kad aš buvau visiškai sugniuždyta, išėjus iš savęs ir neatsakinga už savo veiksmus. Aišku tai negelbsti nuo to fakto, kad sugebėjau išduoti vieną iš dviejų geriausių savo draugų. Gėjų. Su kitu geriausiu draugu. Irgi gėjum. Beveik.

Mėšlas.

Pramerkiau vieną akį labai saugodamasi, kad nepamatyčiau ko nors, ko matyti nenorėjau. Ne tai, kad buvo kas nors, ko nebūčiau pamačiusi praėjusią naktį. Šūdas.

Ne, Teo, gulintis ant nugaros ir tyliai alsuojantis, aiškiai miegojo. Jo šviesūs poilgiai plaukai buvo išsidraikę ant veido ir lengvai kilojosi jam kvėpuojant.

Vėl prisimerkiau, tikėdamasi, kad tai dar vienas blogas sapnas, kurių per pastarąją parą turėjau daug daugiau nei vieną.

Kai suvokiau, kad visgi nesu tokia laiminga ir Dievo mylima, vėl turėjau atsimerkti.

- Mėšlas,- tyliai keiktelėjau ir išsiropščiau iš lovos, stengdamasi nesukelti garso.

Ant žemės mėtėsi tušti tekilos stikliukai ir butelis. Šalia mudviejų su Teo rūbų.

Perbėgau per kambarį mikliai rinkdama po ranka papuolusius savo daiktelius ir rūbelius ir išmoviau pro duris  jas tyliai už savęs uždarydama.

Tik tam, kad kone atsimuščiau į Džeimį, atsirėmusį į laiptų turėklą.

Išpūčiau akis ir apsivijau save rankomis, bandydama prisidengti rūbais.

Džeimis neatrodė šokiruotas. Neatrodė piktas. Neatrodė.. Joks.

Jis žiūrėjo į mane prikandęs lūpą.

- Džeimi, aš..-pradėjau nežinodama, ką sakyti toliau.

- Laukiau kol judu, balandėliai, pabusit,- nusišypsojo šypsena, nepaliečiančia akių.

- Džeimi, paklausyk..

- Atėjau pas jį,- mostelėjo uždarytų durų pusėn,- norėdamas pasikalbėti apie mudviejų santykius. Na žinai, kur tai veda, apie vakarykštį jo pokalbį.. Atrodo, radau atsakymą net neištaręs nei žodžio. Užteko įeit į Teo kambarį.

- Džeimi, viskas buvo ne taip,- tikrai norėjau jam paaiškinti. Jis TURĖJO suprasti. Jis supras.

- O taip, net neabejoju,- susiraukė,- žinai, man visada buvo keista tai, kodėl jį gini, kodėl įtikinėji mudu susitaikyti, kodėl visada palaikai jo pusę.. Juokingiausia, kad visada maniau jog tai jis stengiasi tave nuo manęs atmušt. Na supranti, biseksualas, kovojantis vidines kovas tarp meilės mergaitėms ir berniukams,  nesusivokiantis tarp lyčių ir panašiai.. Bet tu, Bridžita? Mudu buvom geriausi draugai gerokai prieš tai. Mudu buvome mokyklos kvaileliai. Bet viskas buvo puiku. O tada tu pakilai ir tapai šiknašluosčių karaliaus patarėja žeminimo reikalais. Nesitikėjau to iš tavęs.

- Ne, tu nežinai visos istorijos, tu nežinai, ką man padarė Lukas su Robertu.. Tu nieko nežinai..- vis dar bandžiau būti išgirsta.

- Pasitaupyk pasiteisinimus. Nežinau, ką jie tau padarė, tačiau neabejoju, jog tu to verta. Kiekvienos mažos smulkmenos. Tu šlykšti. Kaip aš to nemačiau anksčiau..- rūgščiai nusišypsojo,- o dabar, jei leisi, paliksiu balandėlius likimo valiai,- nežymiai pasilenkė ir patraukė laiptų link.

Žiūrėjau jam pavymui ir bandžiau įtikinti save, kad tai sapnas. Vis dar tikėjausi, kad pabudusi pamatysiu šalia gulintį Bridžesą ir žinosiu, kad po pietų lauko kavinukėje gersiu kavą su Teo ir Džeimiu, susikabinusiais rankomis..

Dieve, jis teisus. Aš ne žmogus, o .. Nežinau kas, tačiau žmogumi mane pavadinti galėtum sunkiai. Moku aplink save sėti tik sumaištį ir nelaimes.

Taip , Bridžita, tau neužteko to, kaip pasielgė Robertas su Luku, neužteko to, kad pati sau susigriovei gyvenimą, turėjai dar ir įpainioti Teo su Džeimiu.. Kvaiša.

Tyliai sriūbaudama sau po nosimi apsirengiau ir išėjau iš Teo namų. Patraukiau Centrinio link. Iš tikrųjų, kur dar aš galėjau eiti? Kada nors parvažiuosiu užmiestin, o kol kas..

Mano vakarinė suknelė tikrai atrodė žaviai tarp žmonių, apsirengusių dalykiniais kostiumais ir kasdieniniais rūbais. Jau nekalbu apie šukuosenos ir makiažo likučius.

Tiesiog patrauklumo įsikūnijimas.

Veikiausiai atrodžiau kaip sena kekšė.

Pinigų su savimi, aišku, neturėjau. Turiu galvoj.. Chebra, aš juk tik keliavau į išleistuves, juk negalėjau žinoti, kad tai taps blogiausia diena mano gyvenime, po kurios net negalėsiu grįžti namo.

Žinojau vieną vietą, kur man galėtų padėti. Kol nusigavau iki ten užtrukau ilgokai. Aukštakulniai killeriai mane tikrąja to žodžio prasme nužudė, tad Times aikštę pasiekiau jau basa, rankoje nešdamasi batelius.

Išgirdau skambant mobilųjį. Išsitraukiau iš delninukės tik tam, kad pamačiusi ekranėlyje šviečiant Bridžeso vardą išmesčiau mobilųjį į artimiausią šiukšlinę.
Nelabai protinga, sutinku, tačiau kai moterį valdo pyktis, protui vietos nelieka.

Įsiveržiau vidun ir žvilgtelėjau į stalelį, už kurio paprastai tupėdavo nekenčiamiausia persona pasaulyje. Dabar jos vietoje sėdėjo jauna šviesiaplaukė, kuri mane išvydusi nepamiršo numesti paniekinančio žvilgsnio. - Kur Margo?- paklausiau jos.

- Kas tokia?- susiraukė.

- Galiu pasikalbėti su Karlu?

- O kas tu tokia, mergaite?- susiraukė plastmasinė gražuolė.

- Jo buvusi darbuotoja. Mylimiausia darbuotoja,- leidau sau prisistatyti.

- Na, nežinau,- maivydamasi mane nužiūrėjo.

- Klausyk, arba tu mane leidi nueiti į jo kabinetą, arba pati jį pakvieti. Arba,- patylėjusi pasiūliau trečią alternatyvą, kadangi nei viena iš ankstesnių jos nesužavėjo,- aš tuojau pat iškeliu sceną. Tokią, kad Karlas tikrai ateis pažiūrėti kas vyksta. Ir vis tiek mane pamatys. Ir mudu vis tiek eisime į jo kabinetą,- nusišypsojau.

- Gerai jau,- suurzgė blondinė,- jeigu tikrai esi kas teigi esanti, žinosi , kur jo kabinetas.

- Žinoma, kad žinosiu,- sutikau jau eidama Karlo durų link.

****

Mėgau rudenį. Na, ne visą, galbūt tik pusę.. Gerai jau , tik dalį. Ne, iš tikrųjų man patikdavo tik rugsėjis. O paskui viskas pateždavo , pasidarydavo pilka, bjauru, slidu, šlapia ir šiaip. Nesąmoninga.

Na, bet kol einu gatve žinodama jog tai tik rugsėjo pradžia, viskas mano pasaulėly tvarkinga, šviesu ir gražu. Žvilgtelėjau į ploną rankinį laikroduką, iš anksto gautą greit ateisiančio dvidešimto gimtadienio proga. Dar tik po trijų, o aš jau laisva. Matote, kas antrą dieną dirbdavau nuo ankstyvo ryto iki pietų. O kitomis dienomis nuo pietų iki vėlyvo vakaro. Karlas buvo labai malonus, kad leido man atsiradus reikalui trumpinti darbo valandas arba jas slankioti kaip patogiau. Kol viskas buvo proto ribose. Na, taip, kvaila, kai pagalvoji. Turiu galvoje aš po mokyklos niekur taip ir neįstojau. Metus po to irgi. Ko gero, man tiesiog nesinorėjo niekur skubėti. Man patiko toks gyvenimo ritmas, darbas knygyne.. Man patiko viskas.

O paskutiniu metu proto balsas mano galvoje buvo gerokai apmiręs.

Pasišokinėdama įėjau pro metalinius vartus ir atsidūriau ant asfaltuoto keliuko, vedančio didelio tamsiai raudonų plytų pastato link. Iš keliuko šonų plytėjo žalia pieva, kurią ,aiškiai, kas rytą pjovė tam pasamdyti žmonės. Ant pievelės sėdėjo ir saulutėje kaitinosi kelios žmonių grupelės ar pavieniai asmenys. Patraukiau pastato link. Pagal mano laikrodį..

Oi, štai ir atsidarė sunkios medinės durys, laukan plūstelėjo grupelė jaunuolių, besijuokiančių iš kažkokio aiškiai žiauriai juokingo pokšto.

Štai ir jis. Perfect timing.

Sustojau vidury kelio ir pamojau vaikinui, aiškiai manęs dar nepastebėjusiam. Pagaliau. Taip, kvaily, tai aš, norėjau šūktelt.

Jis pakėlė ranką atsisveikindamas su draugais ir pagreitino žingsnį. Ant nugaros nešėsi juodą gitaros dėklą.

Lengvas rudeninis vėjelis jam į akis pūtė jau seniai kirptus plaukus ir privertė svyruoti užuot ėjus tiesia linija. Nusijuokiau.

Palaukiau kol prieis ganėtinai arti,o tada šokau jam ant kaklo.

- Aklys,- pasišaipiau ir numečiau tamsias jo plaukų sruogas nuo veido.

- Beraštė,- atšovė ir mane pabučiavo.

- Robertai,- suniurzgėjau,- tu puikiai žinai, kaip man nepatinka..

- Aha,- nutraukė ir dar kartą pabučiavo. Pripažinsiu, truputį įsijaučiau į glamžymosi maratoną, o tada Bridžesas viską sugadino tekšteldamas man  per užpakalį.

- Kvailys,- sušnypščiau ir mudu patraukėm išėjimo link.

- Tik būdamas kvailiu ir galiu tave mylėt,- pasišaipė.

- Šlykštukas. Skambino Teo. Vakar buvo jo ir tos merginos.. kaip ji..

- Tikrai. Kaip ji.. Andžela?

- Pats tu Andžela. Ri.. Ro..

- Reičelė.

- Prisiminiau, Reičelė!- šūktelėjau nepaisydama švelnaus Robio niukso į šoną.

- Taigi. Ką ji?- po kurio laiko, man tylint, paklausė Bridžesas.

- Aaa, tiksliai. Tai va, vakar buvo jų pusės metų sukaktuvės ir šiandien jie kviečia mus vakarienės.

- Bet mes juk nekenčiam Reičelės.

- Tiesa, mes nekenčiam Reičelės, bet mylim Teo. Ar ne?- žvilgtelėjau į brolį.

- Ooo, net neabejoju, kad TU tai jį myli,- jis niekuomet nepraleisdavo progos priminti mano nukrypimo.

- Taigi aš maniau, kad galėtume eiti… Bet dabar pagalvojau, kad Teo nepatiktų, jeigu jo istorija netrukus būtų aprašyta Luko knygoj,- įgėliau atgal,- žinau, kaip tau sunku susilaikyti nuo bendradarbiavimo su Luku.

- Gerai, gerai, gavau tavo žinutę,- pareiškė,- taigi aš už. Einam vakarienės. Šiaip ar taip aš šiandien taaaip tingiu gaminti..

- Tu niekad negamini, kvaily,- kumštelėjau jam į šonkaulius,- tu tik kiaušinienę moki iškept.

- O čia tai nėra gaminimas, jo, panele AŠ-MOKU-IŠVIRTI-ČILI-SRIUBĄ-IR-IŠKEPTI-KALAKUTĄ-TODĖL-ESU-ŽIAURIAI-GERA-VIRĖJA.?

Perverčiau akis.

- Norėčiau, kad ir Džeimis ten būtų..- sumurmėjau.

- Jūs nesikalbėjot pusantrų metų,- konstatavo faktą Robis,- nepanašu, kad tu ir Teo būtumėt pirmieji pretendentai į geriausio draugo vardus, kai kalbam apie Džeimį.

- Baik, lyg ir taip nesijausčiau šūdinai.

- Gerai, gerai,- iškėlė rankas viršun,- pamirškim, pamirškim. Beje, dar nesakiau, tačiau prieš porą dienų mačiau Luką.

- Aš irgi. Mes buvom kartu, kvaily. Tam klube Hadsono krantinėj. Ar tu rimtai buvai toks girtas? Mes kalbėjomės prie baro gal pusvalandį.

- Rimtai?- nustebo.

- Kartais man labai pasidaro įdomu - tu rimtai toks kvailas, ar tik apsimetinėji.

- Genai, sesut,- pasierzino.

- Genai Šgenai..- sumurmėjau.

- Manau, mes turėtumėm pasikviesti Luką kada nors vakarienės,- pasiūlė Robis po kelių minučių tylos.

- Ta prasme?- net atsilošiau iš nuostabos.

- Tiesiogine. Turiu galvoj jis, o ne kas kitas mudu sutaikė.

- Jis, o ne kas kitas ir supykdė,- priminiau.

- Jis, o ne kas kitas pirmoj vietoj privertė mūsų istoriją prasidėt.

- Ai, tai dabar vėl laikai savo nešvarų žaidimėlį teigiamu dalyku?- pasišiaušiau.

- Nesakiau to. Neišskaityk prasmės ten, kur jos nėra.

- Nesikviesim mes jo jokios vakarienės. Galų gale, aš juk pasak tavęs moku tik čili ir kalakutą iškept. Nei viena, nei kita jam nepatinka.

- Visuomet galima užsisakyti į namus.

- Tuoj aš tave užsisakysiu. Geriau susirūpink tuo, kad pas tėvus buvome prieš du su puse šimto metų.

- Netiesa. Prieš.. Du su puse mėnesio,- paprieštaravo.

Kilstelėjau antakius.

- Gerai, gerai. Kada ta vakarienė su Teo ir Dženifere, kurios mudu nekenčiam?

-Reičele.  Septintą.

Robertas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.

- Puikumėlis. Tai reiškia, kad mudu dar turime apsčiai laiko pareiti namo ir..- mirktelėjo man,- pasidžiaugti vienas kitu.

- Šlykštukas,- nustūmiau jo ranką sau nuo peties juokdamasi.

Mano gyvenimas ir vėl buvo tobulas. Nepaisant to fakto, kad jame trūko tik vieno dalyko . Garbanoto, aukšto ir gėjaus. Vardu Džeimis.

Na, bet, ko gero, negali turėti visko, ar ne? Kitaip iš karto gali įtarti klastą. Šiaip ar taip mano gyvenime buvo knygynas be Margo, Teo su savo Reičele, kurios tikrai negalėjau pakęsti, viena ar kita forma Lukas.. O svarbiausia - mano Robis. Dieviškiausiai kvepiantis, turintis tobuliausią pasaulyje kūną, geriausiai skambinantis gitara , dainuojantis, gražiausiai besišypsantis ir  nerealiausiai besibučiuojantis padaras pasaulyje. Jo skvarbus protas , aišku, taip pat nelaikomas minusu.

Ir viskas dėl to, kad kartais reikia mokėti atleist.

Galbūt tai užtruks metus, kaip kad atsitiko su manimi ir Robertu, galbūt užtruks visą likusį gyvenimą, kaip su Džeimiu ir jūsų ištikimąja metraštininke, tačiau faktas lieka faktu: “jeigu negali rasti sprendimo, vadinasi, nėra problemos.”

Gerai, sutinku, daugiau nei pusmetį kankinausi be Roberto, Teo, kuriam į akis pažiūrėt negalėjau, be mokslų, darbo. Ir man tikrai rodėsi, kad nėra išeities. Pripažinsiu, porą kartų taip ir svajojau nušokti nuo kokio suknisto Bruklino tilto ir pabaigt savo apgailėtiną gyvenimėlį. Tačiau tada į mažytę, nuomojame kambarėlyje esančią lovą įšokdavo mano naujas augintinis - Sibiro haskis Niurzga ir aš suvokdavau, kad dar yra bent vienas padaras, dėl kurio verta gyvent. Iš tikrųjų vienintelis žmogus su kuriuo bandžiau susitaikyti buvo Džeimis. Tačiau pasirodė, kad tai, ką pridirbau apakinta alkoholio , jam nepasirodė kažkas, ką galėtum atleisti. Net geriausiai draugei. Galbūt tuo labiau geriausiai draugei. Taigi beveik po pusmečio tylios, kankinančios egzistencijos ir kasdieninio darbo Karlo knygyne, kurį gavau kaip malonę, prie mano durų atsirado Teo, neapsikentęs mano ignoravimo. Mudu susėdome su ledų kibiru tarp savęs ir ilgai kalbėjomės. Ir išsiaiškinom. IR truputėlį paverkėm.

Paskui vieną dieną knygynan užsuko Lukas. Iš visos širdies jo nekenčiau, tačiau kažkokiu būdu jis sugebėjo mane įtikinti, kad Robertas nebuvo toks kaltas. Kad vienintelis blogiukas buvo jis, Lukas. Kad Robis tik iš pradžių veržėsi bendradarbiauti, o paskui negalėjo išsisukti nuo susitarimo, bijodamas, kad Lukas parodys man tikrąjį rankraštį.

Nežinau, kiek tame buvo tiesos, tačiau turėjau pripažinti, kad kiekvienas Robio bandymas su manimi kalbėtis ir mano ignoras baigdavosi vakaru žliumbiant, susiraičius lovoje. Kad kiekviena diena be jo vis labiau vedė į neviltį ir vertė jaustis nepabaigta, beviltiška..

Todėl kai jis dar kartą atėjo pas mane į namus ir beldėsi į duris nesitikėdamas, kad atidarysiu, aš atidariau.

O paskui aš vėl grįžau į nepasikeitusį senąjį butą netoli centro. Ir sekančią vasarą mes keturiese, kaip ir planavę išvažiavome į kelionę automobiliu po Ameriką. Tiesa vietoj Džeimio galinėje sėdynėje spaudėsi Reičelė. Turbūt tai buvo viena priežasčių dėl kurios mudu su Robiu negalėjome jos pakęsti. Džeimis buvo nepakeičiamas. Net ir Robis, pastoviai šaipęsis iš Deleino, jo truputėlį pasigedo. Jaučiu todėl, kad labai neblogai jautėsi būdamas vienintelis heteroseksualas trijų vaikinų kompanijoje.

Ilgainiui išmokome su Džeimio vardu elgtis kaip su seniai mirusio draugo. Bet tai buvo tik po to, kai daugybė mūsų pastangų su juo susisiekti ir atsiprašyti žlugo.

Aišku, kad man trūko Džeimio, tačiau dabar Teo ir Robertas mano gyvenime buvo tie svarbiausi žmonės. Ir aš ėmiau prie to priprasti.

Rodyk draugams

Keturiasdešimt pirma stadija - our next song goes to this guy up there. It’s called “we hate you, please die”.

Užtrukau gal valandą , kol perskaičiau kas keliasdešimtą pluoštelio, pavadinto rankraščiu, puslapį.

Pirmi mano permesti akimis puslapiai nekėlė didesnių jausmų, tačiau nuo kokio šešiasdešimto iš akių nevalingai pasipylė ašaros.

Kelis kartus girdėjau, kaip į tualetą įeina merginos, linksmai čiauška apie savo pažymius, vaikinus ir panašiai. Kas kartą taip nutikus sukąsdavau kumštį, kad nesigirdėtų mano raudos.

Jau seniai buvau užvertusi paskutinį puslapį , tačiau vis dar nesijudinau iš vietos. Neturėjau jėgų. Neturėjau kur eiti.

Pajutau ant lūpų kraujo skonį. Ko gero, stipriai kandžiodama lūpas vieną perkandau.

Stipriai užsimerkiau, tikėdamasi, kad kai pabusiu, viskas pasirodys buvę tik sapnas.

Eilinį kartą išgirdau atsidarant tualeto duris. Giliai įkvėpiau ir pasistengiau nustoti verkti. Galų gale tam nebebuvo prasmės.

- Bridžita?- išgirdau susirūpinusį balsą, artėjantį mano kabinos link.

Tylėjau. Nenorėjau kalbėti. Tik ne su juo.

- Bridžita, žinau,kad tu čia. Klausyk, nesvarbu, ką tau pripaistė Lukas..taip, aš žinau, Hana matė, kaip susitikai su aukštu raudonplaukiu.. nesvarbu, ką jis pripaistė, tai netiesa.

Stipriai užsimerkiau ir iš akių vėl ištryško ašaros. Negalėjau patikėti, kad jis drįsta taip kalbėti.

Kaip jis taip gali.. Beširdis. Prakeiktas beširdis.

- Lein, aš nesitrauksiu iš čia. Tu kada nors vis tiek turėsi išeiti,- išgirdau, kaip atsiremia į mano kabiną.

Jis buvo teisus. Aš negalėjau čia pasilikti visam laikui. Kad ir kaip norėjau.

Kaip ten bebūtų, jis nenusipelnė pamatyti mano ašarų. Jos yra būtent tai, ko jis siekė. Tai, ką jis ir norėjo pamatyti. Nuo pat pradžių. Neabejoju, kad mėgavosi tuo kiekvieną akimirką. Broliai su privalumais, taip? Prunkštelėjau, atgaliomis rankomis braukdamasi nuo veido ašaras. Man nerūpėjo, kaip viską išterliojau. Man niekas nerūpėjo.

Apsilaižiau kruviną lūpą ir atsklendžiau tualeto kabinos sklendę. Su didžiausia savo nedideliam kūnui įmanoma jėga išskridau laukan. Gaila, bet tas jau buvo spėjęs pasitraukti. Nepriplojau, niekšo.

Jis kažkokiu neaiškiu ir man visai neparankiu būdu sugebėjo pulti į tą pusę, kad užtvertų man išėjimą. Asilas.

- Bridžita,- Roberto akys buvo susirūpinę. Nė trupinėlio anksčiau matyto pykčio. Keista, galėčiau duot galvą nukirst, kad ta neapykanta ir buvo būtent tai, ką jis man jautė. Juokinga, kai pagalvoji, kaip per mažiau nei valandą viskas taip stoja į vietas. Viskas, kas ir taip buvo daugiau, nei akivaizdu.

- Taigi, galime teigti, kad šiknašluostė ir lieka šiknašluoste, ar ne, Bridžesai? Nepaisant to, kaip įtikinančiai vaidina, kad yra kitaip,- į savo žodžius būčiau sudėjusi visą panieką, kurios turėjau apsčiai, tačiau tiesiog neturėjau tam jėgų. Nebūčiau net rankų sugebėjusi pakelt.

- Baik, Bri, kas nutiko? Nežinau, ko jis tau pripaistė, tačiau jis tik nori, kad nebūtum su manim laiminga. Kad nebūtum be jo laiminga,- Robertas žengė porą žingsnių manęs link ir ištiesė ranką į mano vėl kruviną lūpą.

- Neliesk manęs. Daugiau niekada manęs neliesk,- papurčiau galvą.

- Betgi.. Pasakyk kas nutiko? Aš nesuprantu. Ką jis tau pasakė?

- Ooo, jis man nieko nepasakė,- rūgščiai nusišypsojau ir ištiesiau Robertui rankraštį.
- Kas čia?- susiraukė jis.

- Istorija. Lyg ir romanas. O žinai, kas tikrai labai labai miela ir labai labai keista?- vis dar šypsojausi per ašaras,- neabejoju, kad žinai. Ir šiaip, sveikinu. Tavo pažadas paversti mano gyvenimą pragaru išdegė. Nebūčiau subtiliau sugalvojusi. Tu esi vertas aplodismentų, broliuk. Papločiau, tačiau man net žiūrėt į tave šlykštu. O dabar pasitrauk, noriu išeit, jei leisi,- prasispraudžiau pro Robį. Jis nesipriešino - stovėjo sustingęs ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į rankraštį.

Eidama pro duris atsisukau ir paskutinį kartą pažiūrėjau į jo raumeningą nugarą, pridengtą juodo švarko.

- Paskaityk, jei dar neskaitei. Šiaip ar taip tu, galima sakyti, beveik šio šedevro bendraautorius.

Užtrenkiau už savęs duris ir patraukiau išėjimo link. Nesąmonė. Visiška nesąmonė. Beprasmybė kažkokia.

Tačiau juokinga. Ir kelia nuostabą. Infrastruktūros mastas, jei galima taip sakyt. Pati sau rūgščiai šypsojausi.

Išėjau laukan ir sustojau. Kur eiti toliau?

Namo grįžti nebegalėjau. Galvą dedu, kad Bridžesas ten puls pirmu taikymu. Į užmiestį nenorėjau. Nenorėjau, kad tėtė klaustų kodėl grįžau taip anksti ir kur Bridžesas.

Liko parkas. Suknistacentrinissuknistaparkas. Arčiausia ir ramiausia vieta, kurią galėjau iš čia pasiekti.

Lėtai nužingsniavau jo link. Stengiausi neprisileisti minčių. Jaučiau, kad kuo daugiau leisiu sau galvoti, tuo aukščiau gumulas iš skrandžio kils.

Kils, kils ir kils kol sprogs. Išsiverš iš manęs ir išdegins viską aplinkui.

Niekada nebuvau taip jautusis. Dar niekada. Galbūt tą rytą prieš pusmetį kai taip atsisveikinau su Luku ir būtų bent kažkiek galima prilyginti šitam jausmui, tačiau čia.. To viršyti negalėjo niekas.

Bridžesas. Jis puikiau nei puikiai sužaidė savo partiją. Tas rūpestis, šiluma, bučiniai.. Kaip jis manimi rūpinosi, kaip mane išgelbėjo nuo praktiškos beprotybės.. Viskas buvo puikiai suplanuotas žaidimas.

Galbūt jam reikėtų ne į tą prakeiktą muzikos akademiją, o į aktorinį.

Įsivaizdavau Bridžesą, stovintį ant scenos ir besilankstantį žiūrovams, kurie ploja net atsistoję. O fone - mano balsas:

- Sveikiname Robertą Bridžesą, suvaidinusį savo gyvenimo vaidmenį!!!

Juokinga.

Pakeliui nusipirkau kavos ir prisėdau ant suolelio, ant kurio paprastai sėdėdavome su Teo per pietus, kirsdami raguolius ir gerdami dvigubas latte.

Apsilaižiau lūpą - ji buvo sūri ir krešuliuota.

Suskambo mobilusis. Beveik neabejojau, kad tai Bridžesas. Su dar viena scena, kurios atlikti nespėjo.

Suskambo dar. Ir dar. Ir dar kartą. Ignoravau.

Kava atšalo, žmonės ėjo pro šalį kaip ėję ir visiškai nekreipė į mane, susikėlusią kojas prie smakro, dėmesio.

- Bridžita,- išgirdau po ilgo laiko tylos ir ramybės. Atsisukau į pusę, iš kurios sklido balsas.

- Teo,- nelinksmai nusišypsojau.

Jis prisėdo šalia.

- Kas tau nutiko?- paklausė apglėbdamas mane viena ranka,- tu drebi.

- Tu nenori to žinoti.

- Aišku, kad noriu. Kas svarbu tau, svarbu ir man.

Vėl stipriai užsimerkiau.

- Buvo atėjęs Lukas.

- Tas vaikinas nesiruošia tavęs paleist, ar ne?- nusišypsojo.

Padėjau galvą Teo ant peties.

- Jis jau mane paleido. Tik norėjo, kad viską matyčiau kaip yra.

- Kaip turėčiau tai suprasti?- draugas rodėsi nuoširdžiai sumišęs.

- Juokinga, tačiau jis man davė vieną savo rankraščių. Keisčiausia ir mieliausia tai, kad jo istorija pasakoja apie merginą ir vaikiną, Brigitą ir Roverį, kurie po merginos mamos mirties yra priversti gyventi kartu. Nes jųdviejų bendras tėvas. Jiedu vienas kito labai labai nekenčia, tačiau paskui, kai yra priversti vaikščioti drauge, ima puoselėti vienas kitam šiltus jausmus. Nepaisant to, kad yra broliai , jiedu tampa ir meilužiais. Na žinai, apsigyvena viename bute ir panašiai..- iš akių vėl pabiro ašaros,- o visa kita, manau, jau ir taip galima atspėti.

Teo tylėjo , tik suėmė mane ir stipriai apkabino.

- Vargšas daiktelis,- sumurmėjo man į plaukus.

- Negaliu patikėt, kad viskas buvo taip suplanuota. Viskas, visiškai viskas. Kiekvienas žingsnis. Tai viską paaiškina. Iš kur Lukas iš pat pradžių žinojo apie Robertą, nors nebuvau jam užsiminusi, Robio atšilimą, neva meilę, kaip jiedu susisiekdavo ir padarydavo man tokius “siurprizus” kaip tada, kai Robis nuvežė mane pas Luką pasikalbėti..- ėmiau kūkčioti,- aš negaliu patikėti tuo, koks jis beširdis. O aš nuoširdžiai patikėjau, kad Bridžesas gali mylėti. Ir dar mane. Bet šiknašluostės ir lieka šikanšluostėmis, ar ne?

- Aš irgi negaliu. Nusiramink.. Nebeverk. Viskas bus gerai.

Man išsiverkus iki soties ir akių tušo liekanomis nutepliojus baltus Teo marškinius, jis paklausė:

- Žinai, ką darysi toliau?

Papurčiau galvą.

- Neįsivaizduoju. Negaliu grįžti pas jį, nors ten ir visi mano daiktai. Ko gero, grįšiu užmiestin. Pradėsiu ieškotis buto. Darbo.. Nes, šiaip ar taip, į Brauną taip pat nevažiuoju.

Teo kilstelėjo galvą man nuo pakaušio.

- Kaip suprasti?

- Tu negirdėjai geriausios dalies. Mano pažymių. B, C, D, F,- sumurmėjau.

- Viską galima išspręsti. Juk egzaminai nelemia visko, mieloji. O dabar užteks raudot. Viskas. Einam pas mane. Tu tikrai nemiegosi parke,- skambiai nusijuokė Teo.

- Ko gero, nemiegosiu,- sutikau ir atsistojau nuo suoliuko.

Susikibę rankomis patraukėme išėjimo iš parko link.

- Keista kaip viskas per vieną dieną griūva. Dar iš ryto viskas buvo nuostabu. Egzaminų rezultatai manęs nejaudino, nekantriai laukiau mūsų kelionės automobiliu, Robertas mylėjo mane, o aš mylėjau jį, Lukas dingęs iš radaro.. Žinojau, kad viskas pernelyg tobula,- rūgščiai kalbėjau.

- Tau sunku, bet ne viskas taip juoda. Tu turi mane, Džeimį, tėvus.. Kada nors viskas pagerės, nors tas ‘kada nors’ ir neskamba labai paguodžiamai.

- Sutinku,- linktelėjau.

Grįžę namo mudu įsitaisėme Teo kambary su buteliu tekilos ir lėkštele citrinos. Abu sutarėm, kad geriausias būdas pamiršti - nusitašyti.

Ilgai nereikėjo. Išleistuvėse išgerti kokteiliai plius keli shot’ai tekilos taip vožė į galvą, kad neilgai trukus iš kenčiančios Madonos ar besislapstančios Gretos Garbo tapau krizenančia iš niekų ir plavinėjančia aplink Ede Sedgwick.

- Tai va, tu supranti, viskas tobula, ane? Jis žiauriai gražus, su puikia ateitim, moka grot gitara, pianinu ir moterimi. Jis žiauriai skaniai kvepia. Jis turi nerealų kūną. Jis nerealus kai kalbam apie lovos reikalus.. Ir tai žiauriausia. Neturiu nieko, dėl ko galėčiau nesigailėti, jog jis nebe mano,- dėsčiau Teo.

Jis griausmingai nusijuokė. Buvo atsilaisvinęs kaklaraištį bei pasiraitojęs mano tušu ištepliotų marškinių rankoves.

- Jo, žinau. Pakalbėkim apie Džeimį. Jis puikus. Jo plaukai.. Pati žinai jo plaukus..

Linktelėjau tik girtam žmogui būdinga maniera.

- Tai va. ir jis nerealiai gražus. Jo akys.. Tokių akių tik pavydėt.. Ir kūnas.. Juk matei jo kūną, taip?

- Vaikiuk, mes gal mėnesį kartu gyvenom. Vadinasi, viena vonia naudojomės,- subalbatavau.

- Tai va. Viskas faina. Bet tu įsivaizduok. Mes tik taip sakant įsišėlstam, įkaistam, taip sakant.. Ir blaaaaa. Pasižiūriu į jį ir noriu pasakyti: “Blemba, Džeimi, jei tik tu būtum moteris..”…

- Fuuu,- susiraukiau,- jūs šlykštūs.

- Visai ne,- paprieštaravo.

Išsitiesiau ant grindų ir įsižiūrėjau į lubas.

- Na, aš einu į svečių kambarį,- pranešė besistodamas nuo žemės Teo.

- Ko? Dar tekilos?

- Ne, miegot,- nusišypsojo,- tau reikia pailsėt.

Mane akimirksniu užplūdo tiesiog paranoja. Žinojau, kad kai tik Teo išeis, mane užplūs tos nesąmoningos, skaudinančios mintys ir aš.. nežinau, apsivemsiu.. arba prisigersiu raminamųjų.. arba iššoksiu pro langą.

- Ne, Teo, neišeik,- paprašiau, pakeldama galvą nuo žemės,- nepalik manęs, nes aš išprotėsiu,- su kiekvienu žodžiu tas blogas kaustantis širdį jausmas stiprėjo.

Jis nustebęs atsisuko. Iš puikios koordinacijos galėjau spėti, kad nėra toks girtas kaip aš.

- Kas yra, Bri?- jo balse girdėjosi susirūpinimas.

Atsisėdau ir ištiesiau ranką į jį:

- Nepalik manęs, prašau. Aš tikrai išeisiu iš proto. Jis nenustos lindęs mano galvon..

- Apie ką tu kalbi, Bridžita?- Teo atrodė rimtai sunerimęs.

- Neišeik,- pakartojau su ašaromis akyse, pati nesuprasdama, kas su manimi darosi.

- Tu mane verti bijoti..

Nebetvardžiau ašarų.

Atsistojau ir priėjau prie lango.

- Jeigu tu mane paliksi.. Jeigu tu mane paliksi, aš iššoksiu,- nulenkiau lango rankeną žemyn,- prisiekiu, kad iššoksiu.

- Kas tau darosi???- Teo balse girdėjosi isterijos gaidelė.

- Aš iššoksiu,- kelio per ašaras nebemačiau,o širdyje, kažkur giliai smegenyse, toje vietelėje, kurios dar nebuvo apmarinęs alkoholis, man buvo labai gėda dėl šios scenos.

- Bri..

- Prisiekiu,- pakartojau paskutinį kartą. O paskui.. Paskui nežinojau, ką reiks daryti. Jis nenorėjo pasilikti. Jis nenorėjo manęs apginti. Jis norėjo, kad aš iššokčiau. Jis nebebuvo mano Teo.

- Mieloji..- gailiomis ir išgąstingomis akimis į mane žiūrėjo jis,- nekalbėk taip. Tu girta. Viskas gerai. Tik eik prie lovos. Atsigulk. Miegok. Jis neateis į tavo į tavo sapnus. O rytoj viskas atrodys kitaip. Pažadu.

- Netikiu,- purčiau galvą liedama ašaras,- netikiu. Tu meluoji. Tu nesi mano Teo. Tu nesi..

Šviesiaplaukis žengė manęs link, pakeliui paspirdamas ant žemės besimėtantį, pusiau sklidiną tekilos stikliuką . Tas pavirto šonu ir nusirideno kilimu, palikdamas tekilos juostelę po savęs.

Sukoncentravau žvilgsnį į stikliuką ir bandžiau nusiraminti. Tačiau niekaip negalėjau nugalėti tos panikos, kuri mane užplūsdavo pagalvojus, kad Teo išeis ir paliks mane vieną.’

- Bridžita, tu mane tikrai žiauriai šiurpini,- kalbėjo Teo, paimdamas mano rankas į savąsias,- galbūt to nebūtų, jei nebūčiau įkalęs tų shotų, bet.. nutiko kas nutiko. Todėl visu savo neblaiviu protu prašau tavęs nusiraminti ir baigti man kelti baimę, gerai?- jis žiūrėjo į mane.

Kurį laiką be fazių veide stebėjau draugą, o tada prapliupau juoku. Jis manęs nebepaliks. Juk nebepaliks, taip?

Teo taip pat silpnai nusišypsojo.

- Dieve, kokia tu psichė,- pajuokavo ir prilietė mano lūpas savosiomis. Pajutau jo rankas sau ant nugaros, o tada jis prispaudė mane prie savęs. Kažkokiu būdu apsivijau jo kaklą rankomis. Kažkokiu būdu mudviejų liežuviai rado kelią į vienas kito burnas.

Kažkokiu būdu supratau, kaip tą akimirką man to reikėjo.

Rodyk draugams

Keturiasdešimta stadija - suknistadidysis suknistavakaras

Lukas dingo. Dingo visai savaitei.

Atrodo, pagaliau suprato mano užuominą, kad nenoriu jo matyti. Ir taip netiesiogiai dovanojo man tobuliausią gyvenimo savaitę su Robertu, Džeimiu ir Teo.

Viskas buvo taip tobula, kad turėjau suprasti, jog kažkas nutiks. Mano gyvenime niekas negali būti visiškai tobula.

Prieš akis laukė paskutinė diena kai turėsiu spoksoti į savo nekenčiamus mokytojus bei šiknašluostes. O tada.. Tada manęs laukia išsvajota laisvė ir ilgai laukta kelionė automobiliu po Ameriką su Robertu bei dviem geriausiais draugais.

Iš paties ankstyvo ryto išgirdau beldimą į duris. Nesiruošiau keltis - tegu atidaro Robis. Beldimas kartojosi ir kartojosi , ir kartojosi tol, kol supratau, kad mano planas neišdegs.

Šiaip ne taip išsiritau iš lovos ir greičiu, kurio man net vėžlys nebūtų pavydėjęs, nusigavau iki buto durų.

Ant slenksčio stovėjo Teo - išsišiepęs ir kaip visada mirtinai simpatiškas.

Nelaukęs mano pakvietimo jis įėjo vidun ir dribo ant mano sofutės.

Uždariusi duris atsisukau į jį ir nesuprasdama įsistebeilijau.

- Nagi, renkis,- paragino jis,- einam čiustytis.

- Išleistuvės tik vakare,- nusivaipiau.

- Pats žinau. Bet mūsų laukia grožio salone. Turime..-žvilgtelėjo į rankinį laikrodį,- pusvalandį, taigi paskubėk.

- Ką mes veiksim suknistam grožio salone?- net nesiruošiau judintis iš vietos.

Teo netikėdamas savo ausimis tankiai sumirksėjo.

- Kaip tai ką? Veido kaukės, pedikiūras ir manikiūras, aišku tik tau, galbūt masažuojamosios vonelės, šukuosena ir makiažas, aišku irgi tik tau.

Kilstelėjau antakį.

- Teo..

- Klausau?- meiliai nusišypsojo.

- Tu toks homikas, kad keista, jog dar neprakaituoji blizgučiais.

- Neprakaituoju??- suvaidino nustebusį,- eik rengtis. Greit. Tu juk nenori, kad aš pats tave aprengčiau, kaip ten bebūtų, aš ne visai homikas, kaip tu sakai.

Perverčiau akis.

- Sėdėk. Čia. Aš. Tuoj. Grįšiu.

- Puiku,- Teo atsivertė ant sofos gulintį laikraštį ir įsiskaitė.

Grožio salone praleidom gera penkias valandas ir aš sau pažadėjau daugiau niekada nesilankyti tokiose vietose.

Negana to, kad visas penkias valandas tave tampo, kutena, tepa visokiom nesąmonėm ir vargina beprasmiais plepalais, Teo dar ir pakviečia Robertą su Džeimiu, kad tuodu pasišaipytų iš Bridžitos Lein, sumerkusios kojas į masažuojamąją vonelę.

Nusprendžiau niekuomet daugiau nekalbėti su Teo. Taip pat ir su Džeimiu. O su Bridžesu.. Na, kas liečia jį, mes puikiai susikalbame ir nežodiniu būdu.

Apie pusę aštuonių, kai jau buvau namuose ir visiškai pasiruošusi tragiškiausiam gyvenimo vakarui ( vėlesni įvykiai parodė, kad nedaug ir apsirikau taip galvodama), namų telefonu paskambino iš vestibiulio ir pranešė, kad mudviejų su Bridžesu prie įėjimo jau laukia limuzinas. Kuriame, aišku, sėdėjo Teo su Džeimiu, prakaituodami iš baimės dėl to, ką tuoj patirs.

Dieve, kam tiek pompastikos. Ne tai, kad mes buvome tokie vieninteliai. Mūsų mokykloje į išleistuves atvažiuoti ne limuzinu buvo apskritai neįsivaizduojama.

Pff.

Privažiavus prie mokyklos, kuri jau iš toli švietė visokios iškabos, papuošimai ir kiti visiškai bereikalingi pinigų leidimo rezultatai, visi kiek dvejojome lipti iš mašinos.

- Tik nesusikibkit rankomis. Kol kas,- pasiūliau Teo ir Džeimiui,- pažiūrėsim ,kokia situacija.

- O mes? Ar mes čia kaip pora?- paklausė manęs sunerimęs Bridžesas, visiškai nenustebintas to fakto, kad taip kalbėjau su draugais. Jau prieš gerą savaitę buvau jam papasakojusi kame reikalas.

- Saugok, Dieve, ne!- paprieštaravau,- mane purtė nuo minties, kad kas nors galėtų žinoti, kokie anaiptol nebroliški mudviejų santykiai.

Bridžesas trumpam susiraukė ir pasakė:

- Nežinau kaip jūs, tačiau nematau priežasties delsti,- taip taręs išlipo iš automobilio ir nuėjo takeliu mokyklos link. Šiaip ar taip, jam iš mūsų buvo lengviausia. Pamiršau, kad jis mūsų mokyklos pažiba.

- Nežinau, vaikinai, nuoširdžiai nežinau, kas mane privertė čia atvažiuot,- prisipažinau.

- Sulig trimis lipam lauk. Einam visi trys. Paskui viskas kažkaip išsispręs,- pareiškė Teo.

- Ne, Teo, pa..

- Vienas, du, trys,- suskaičiavo greičiau, nei aš įkvėpiau, ir mes visi trys išsigavom lauk.

Ėjome vienas nuo kito nemažu atstumu. Jaučiau, kad mano skruostai kaista.

- Aš tuoj atpilsiu iš baimės,- šnipštelėjau draugams, einantiems man iš šonų.

Iki pat tos akimirkos kai įėjome į pagrindinę salę, viskas buvo puiku. Salė irgi buvo visai nieko. Pritemdyta, pridėstyta apvalių staliukų su puokštelėmis ir panašiai.

O tada supratome, kad nepraėję pro šiknašluostes, besibūriuojančias netoliese, neprieisime nei prie vieno stalelio.

Giliai įkvėpiau ir mes patraukėme ten.

- O, Teo,- išgirdau cyptelėjimą, aiškiai priklausantį Kori - šiknašluosčių princesei.

- Kori,- linktelėjo Teo.

- Ką čia veikia šitie?- su pasibjaurėjimu nužiūrėjo mudu su Džeimiu. Taigi kad. Nepaisant to fakto, jog mudu su Bridžesu sutarėme puikiai (niekas išskyrus Dž. ir T. nežinojo KAIP puikiai) jo draugai iš šiknašluosčių klano vis dar laikė mane žemesne gyvybės forma.

Pagiežingai išsišiepiau šikanšluostėms, kurių būryje stovėjo ir Bridžesas.

- O, Teo, kuris iš šitų dviejų yra tavo pora?- tulžingai pasiteiravo kažkuris iš vaikinų.

Mudu su Džeimiu sutrikę atsisukome į Teo. Tai buvo tas momentas, kai Teo prisipažins, kas sieja jį ir Džeimį. Ir viskas išsispręs. Džeimis įsilies į būrį ir galės būti su savo mylimuoju.

Nejučia išsprūdo šypsena. Galvojimas apie draugo gerovę mane nuteikė neblogai.

O tada išgirdau:

- Aišku, kad su ja,- ir Teo suėmė mano ranką savąja.

Aš žagtelėjau ir šokiruota mečiau žvilgsnį Džeimiui. Mano garbanius atrodė kaip tuoj pravirksiantis. Toks nusivylęs. .Toks.. Vaikiškas. Nuskriaustas.

Negalėjau nieko sakyti. Neturėjau jėgų. Ir kaip tai būtų skambėję?

Pajutau pagiežingą Robio žvilgsnį. Jis taip pat ant manęs pyko. Kaip ir Džeimis. Mačiau tai iš jų akių.

Ir kodėl AŠ visuomet lieku kalta dėl to, ką padaro kiti?

Ištraukiau savo ranką iš Teo gniaužtų ir pagriebusi Džeimį nusivedžiau jį prie vieno iš staliukų. Girdėjau mums pavymui skrendančius pašaipius juokelius.

Klestelėjau ant kėdės ir įsistebeilijau į draugą.

- Nepyk ant jo,- pasakiau, nors tai ir nebuvo geriausias būdas pradėti pokalbį,- jis ras būdą kaip viską ištaisyti. Iš dalies jį suprantu, būti taip užpultam šiknašluosčių..

- Tu girdėjai jo balsą? Jis taip pašaipiai pasakė “aišku, kad su ja”.. Noriu mirt.

- Neperdėk. Viskas bus gerai, pamatysi. O kol kas apsimeskim, kad linksminamės. Šiaip ar taip aš irgi be poros,- nusišypsojau Džeimiui.

Jis atsakė man tokia pat nelinksma šypsena.

Vakarui įsibėgėjus prie stalelio, skirto šešiems, vis dar sėdėjome dviese. Porą kartų mačiau besijuokiantį Bridžesą su Teo, sėdinčius prie Koros ir Hanos stalelio.

Kvailiai. Aš ant jų nepykau. Tačiau buvo skaudu matyti, kaip Džeimis kiekvieną minutę atrodo vis labiau nusivylęs tuo, jog Teo, pirma jį išdavęs, net nebando atsiprašyti.

O tada buvo metas gauti atestatus. Su egzaminų rezultatais, kurie iki šiol buvo laikomi paslaptyje.

Visus kvietė po vieną - šiaip ar taip, mūsų laidoje moksleivių nebuvo daugiau penkiasdešimties.

Kai atėjo metas ir aš išgirdau savo vardą, nuskubėjau pakylos, ant kurios stovėjo direktorius Benetas su pavaduotoja, link. Pasiėmiau didelio formato voką ir padėkojau jiems, sutikdama dėl neaiškios priežasties susirūpinusį Beneto žvilgsnį.

Atsisėdusi prie stalelio atplėšiau voką ir pasiėmiau į rankas lapą, nuspresiantį mano tolimesnę ateitį.

Girdėjau, kaip buvo pašauktas Džeimis, vėliau Teo, Kora ir visi kiti, tačiau viskas girdėjosi tarsi per vandenį. Negalėjau atitraukti akių nuo savo egzaminų rezultatų.

Matematika - C.

Anglų kalba - B.

Istorija - D.

Fizika - F.

Nei vieno A. Nei vieno suknisto A.

Sudie , Braunai. Sudie, bet koks normalus universitete.

Nusijuokiau iš situacijos absurdiškumo ir atsistojusi išrūkau laukan. Atsisėdau ant paradinių laiptų ir išsitraukiau iš delninukės cigaretę. Užsirūkiau,  bandydama negalvoti apie tai, kas ką tik nutiko. Tiesa, prieš egzaminus į tai žiūrėjau lengvabūdiškai, tiesa, jie man pasirodė lengvi, tiesa, maniau, kad jų rezultatai visiškai nesvarbūs mano ateičiai universitete. Tačiau tai buvo tada, kai paslapčia galvojau, jog neturėsiu žemesnio nei B rezultato.

Prunkštelėjau ir įtraukiau dar vieną dūmą. Kvailystė.

Pakėliau akis nuo lapo, kuriame taip negražiai švietė didelės raidės ir įsižiūrėjau priešais save.

Žvirgžduotu takeliu manęs link ėjo tamsi figūra. Kažką priminė. Tiesa, tą akimirką buvau tiek apdujusi, kad nelabai suvokiau ką.

- Sužinojau, kad šiandien tavo išleistuvės,- išgirdau balsą iš toliau.

- M? Su manim kalbat?- drebančiu nuo valdomų ašarų balsu pasiteiravau.

- Taip, Bridžita, su tavim.

Tada pažinau balsą. Kai tas žmogus pasakė Bridžita. Tik jis taip tardavo mano vardą.

- Tu nesiruoši pasiduot, ar ne?- papurčiau galvą visiškame bejėgiškume.

- Aš jau pasidaviau. Tiesiog noriu, kad jeigu jau baigiam , visą istoriją pamatytum iš dviejų pusių.

- Apie ką kalbi? Visai nučiuožei nuo proto?- papurčiau galvą įtraukdama dar vieną dūmą.

- Ne. Galbūt. Nežinau . Tiesiog paskaityk. Tikiuosi , kad daug kas paaiškės,- Lukas priėjo prie pat manęs ir padavė man pluoštą baltų lapų, primargintų mažomis raidelėmis.

- Kas čia?

- Tikrasis mano rankraštis. Tas, kurį manei esant tikruoju buvo sukurtas tik tam atvejui, jeigu norėtum pamatyti , ką rašau neva tavęs įkvėptas. Tikrojo matyti tu neturėjai. Bet dabar noriu, kad perskaitytum jį. Aš neturiu ko prarasti. O tu dar turi.

- Tu visai nučiuožei nuo proto..- paprieštaravau.

- Gali būt. Tiesiog perskaityk. Permesk akimis, nes neabejoju, kad viską, kas čia parašyta , tu jau žinai. Patyrei savo kailiu,taip sakant.

- Lukai, tu..

- Šš, tiesiog padaryk kaip prašau. Jeigu kils klausimų, neabejoju, kad žinosi, į ką kreiptis paaiškinimo,- nusišypsojo,- Iki, gero išleistuvių vakaro, mieloji. Beje, graži lapė.

ir jis apsisukęs nuėjo iš kur atėjęs. Nestabdžiau jo. Šiaip ar taip, tai aš norėjau juo atsikratyti.O Luko ką tik pasakyta kalba mane neįtikėtinai suintrigavo.

Įdomu, įdomu.

Vienoje rankoje spausdama delninukę, kitoje egzaminų rezultatus bei pluoštelį lapų, grįžau vidun. Nėjau į pagrindinę salę. Nenorėjau matyti patenkintų egzaminų rezultatais šikanšluosčių veidų. Roberto veido.

Nuėjau į tualetą, atsisėdau ant klozeto ir prisitraukiau kojas prie smakro. Paėmiau į rankas rankraštį ir ėmiau skaityti.

Iš pradžių tai, ką pasakė Lukas ir tai, ką skaičiau rodėsi visiškai nesusiję, tačiau kuo toliau, tuo labiau mano akys plėtėsi. Perverčiau keliolika lapų, perskaičiau.. Tada dar keliolika..

Negaliu patikėt.

Rodyk draugams

Trisdešimt devinta - atsikratymas senais pančiais.

Kai mano galūnės pabudo iš stingulio tiek, kad galėčiau bent truputėlį nerangiai pasijudinti, žengiau kelis žingsnius atgal, užkliudydama koja baltąją dėžę.

Lukas šypsojosi.

Buvau pamiršusi, koks jis aukštas. Koks ..simpatiškas.

- Nesiartink,- paliepiau stengdamasi išlikti įsakmi,- arba tavo veidas paragaus šito,- atkišau priekin cigaretę.

- Gerai, gerai,- iškėlė priešais save rankas,- tik nusiramink.

- Puiku,- beveik išsišiepiau patenkinta jog mano paliepimų klausoma.

- Bridžita, pasiilgau tavęs.

Susiraukiau, netikėdama to bičo  įžūlumu.

- Aš viską..- pradėjo.

- Tau gerai,- atšoviau, puikiai žinodama, ką pasakys,- buvo malonu susitikti.

Tai pasakiusi aplenkiau Luką, stovintį priešais mane, ir nuėjau namo link, įtraukdama dar vieną jau besusmilkstančios tarp pasiutiškai drebančių pirštų cigaretės dūmą.

Tikėjausi, kad vysis, bet ne. Už nugaros negirdėjau nei krepštelėjimo. Jis nusprendė leisti man eiti. kad sekančias porą dienų atakuotų skambučiais.

Neatsakiau nei į vieną, tačiau jam tai nedarė jokio poveikio. Skambino kaip skambinęs.

Galiausiai išjungiau telefoną ir išmečiau kortelę. Buvau sau prisiekusi jam neatleist. Nesutikt jo. Neduot progos prisikabinti prie manęs. Po keturių dienų mudu su Bridžesu išvažiuosim į savo butą Niujorke. Jo Lukas niekada neras.

Su Robertu daug kalbėjom apie išleistuves. Dažniausiai gulėdami  saulėtomis dienomis ant mūsų pievelės ir nuodydami savo plaučius suktinėmis.

Arba gulėdami vakarais mano per mažoj mudviems lovoje po to, kai Robertas įlipdavo pas mane pro langą.

Nesutardavom nieko konkretaus. Tiesiog spėliodavome kas su kuo eis, kas kaip apsirengs ir panašiai. Aš buvau visai pasiryžusi neiti į jokias suknistas išleistuves.

Šiaip ar taip, mano praleistas mokykloje laikas buo pragaras. Nekenčiau beveik visų savo bendramokslių. Tuo labiau mokytojų. Nesiruošiau lįsti jiems į subines net ir baigusi mokyklą.

- Nebūk kvaila, Briii,- zirzė Robis,- tai paskutinė diena kai gali visiems iškaršt šiknas.

- Man neįdomu,- mūsų pokalbis visuomet baigdavosi taip pat. Aš nutildydavau brolį pareikšdama, kad manęs jokie šiknų iškaršimai ir holivudiniia kerštai tavęs nekenčiantiems bendramoksliams nedomina.

O tada Robis nusišypsodavo savo neatsispiriama šypsena ir mane pabučiuodavo.

Jo bučiniai būdavo mėgstamiausia dienos dalis. Būdama su juo netrukdavau pamiršti kvailą Luką ir jo skambučius ir išleistuves, ir kitų metų baimę ir.. ir.. ir.

Mudu jau porą dienų buvome grįžę į savo butą kai pagaliau nusprendžiau eiti į tas prakeiktas išleistuves. Galutinį tašką mano apsisprendime padėjo Teo pareiškimas, kad ten jis eis kartu su Džeimiu. Kaip pora.

Truputėlį bijojau to, kaip visi reaguos - juk Teo ir Džeimis buvo iš dviejų visiškai skirtingų ’sluoksnių’. Juo labiau homoseksualai. Aišku, mūsų mokykloje tokių buvo ne vienas ir ne du. Tiesą sakant, esu tikra, kad vaikinui pasiglamžyti su vaikinu viešai buvo beveik būtinybė - taip jie išreikšdavo savo ‘mano tėvai tokie turtingi, kad man į viską nusišvilpt. Ir man žiauriai nuobodu’ požiūrį.

Bet čia buvo jie - mano geriausi draugai, kurie į viską žiūrėjo labai labai rimtai.

- Nejaugi tavęs negrauš sąžinė, kai tavo draugus ‘pydarus’ išleistuvėse užmėtys akmenimis, o tu žinosi, kad būtum galėjusi juos apginti, jei tik būtumei ėjusi į išleistuves?- šypsodamasis paklausė Teo mums sėdint lauko kavinukėje vieną popietę ir geriant įprastas dvigubas latte.

Mečiau jam atseit pagiežingą žvilgsnį ir sukryžiavau žandikaulį.

- Taip, mane žiauriai grauš sąžinė, kai mano draugus faggotus užmėtys akimis. Užgrauš, kad nebuvau viena tų mėtančiųjų,- pajuokavau,- gerai jau. Einam į tas kvailas išleistuves.

- Myliu tave, niurzgle. Einam pirkt suknelės,- pareiškė.

- Pats tu suknelė. Aš jų ir taip turiu daugiau nei proto.

- Nee, šiam atvejui reikalinga ypatinga, akmenims mėtyti skirta suknelė.

Man beliko tik vartyti akis.

Vėl suskambo mobilusis, padėtas ant stalelio šalia mano puodelio.

- Klausau?- atsiliepiau. Dabar tai buvo saugu - mano naująjį numerį žinojo tik Bridžesas, tėvai ir Teo su Džeimiu. Galbūt dar Izis, kuris mane paskutiniu metu ignoravo.

- Bridžita, paklausyk,- prabilo į ragelį puikiai pažįstamas balsas.

- Dedu ragelį, Lukai,- sušnypščiau.

- Ne, nedėk, susitikim. Išsiaiškinkim.

- Iš kur gavai mano numerį?- vis dar šnypščiau kaip nuodinga gyvatė.

- Susitikim,- įtikinėjo.

- Prasmek,- mečiau ir padėjau ragelį.

Teo klausiamai žiūrėjo į mane.

- Neįsivaizduoju, iš kur tas asilas gavo mano numerį. Jis mane persekioja , ar panašiai?- burbėjau.

- Ko norėjo?- pasiteiravo draugas gurkštelėdamas kavos.

- Susitikt. Lyg aš dar kada nors gyvenime norėčiau tą išsigimėlį matyt.

- O aš manau, kad turėtum jam duot šansą,- gūžtelėjo petimi.

- Ką?- nepatikėjau savo ausimis.

- Tiesiog taip. Moters pyktis baisus dalykas, tačiau, nesuprask neteisingai, ganėtinai dažnai būna be reikalo išpūstas iki nepakenčiamo lygio.

- Teo,- piktai urgztelėjau.

Jis nieko nesakydamas žiūrėjo į mane.

- Gerai jau,- perverčiau akis.

- Antras teisingas sprendimas per pastarąsias kelias minutes. Manau, tai daugiau, nei esi apskritai kada nors padariusi,- pasišaipė.

- Užsičiaupk arba man teks persigalvoti. Ypač dėl išleistuvių.

Teo tik pasiuntė man mielą šypsnį ir nuvedė akimis prie telefono.

- Nagi, ko lauki?

Perverčiau akis.

Surinkau paskutinį numerį sąraše. Atsiliepė po kelių sekundžių.

- Bri?

- Aš. Gerai, sutinku. Susitikim. Tik tavo paties labui siūlau pasiimti ką nors savigynai. Aš šiandien prastai nusiteikusi.

Išgirdau jį nusijuokiant. Oi, buvau pamiršusi, kaip ilgiuosi to juoko.

- Ir jokių triukų,- įspėjau,- aš tavęs nekenčiu.

- Gerai. Tai po valandos aikštėj?

- Nežinau, mes su draugu ruošėmės eiti pirkti suknelę,- nutęsiau, pabrėždama žodį ‘draugas’ . Na ir kas, kad tas draugas myli kitą draugą. Lukas juk to nežino.

Teo papurtė galva:

- Rytoj,- sudėliojo lūpomis.

- Gerai jau. Po valandos. Aikštėj.

- Puiku, Bri. Iki pasimatymo.

- Eik šikt,- padėjau.

Teo šypsojosi.

- Nekenčiu ir tavęs,- burbtelėjau jam.

- Svarbu, kad aš tave myliu.

- Gerai nors tiek..

Pasėdėjome kavinukėje iki to laiko, kai iki susitikimo su Luku buvo likę pora minučių. Tegu palaukia tas idiotas.

Pamačiau jo suknistus liepsnojančius garbanotus plaukus, į kuriuos taip mėgdavau sukišt pirštus, iš toli.

Nesiskubinau. Pakankinsiu.

Sustojau per kelis metrus nuo jo.

- Labas, Bridžita,- nusišypsojo.

- Aha,- mostelėjau ranka.

- Einam kur nors?

- Nesiruošiu čia ilgai būti, manęs laukia. Taigi ne.

Lukas nusišypsojo.

- Laukiu,- kilstelėjau antakį,- sakei, kad nori viską paaiškinti.

- Iš tikrųjų nelabai turiu ką aiškinti. Supranti, aš tiesiog norėjau tave pamatyti ir tikėjausi, kad mums susitikus kažkokie stebuklingi žodžiai gims mano galvoj ir kad kažkaip pavyks tave įtikinti jog gailiuosi. Ir paaiškinti, kad kitaip aš negalėjau pasielgti. Kaip ten bebūtų, aš grįžau. Ir tu man vis dar daug reiški. Ir.. nežinau net. Pastaruosius pusę metų nebuvo nei dienos, kad negalvočiau apie tave.

Stovėjau ir žiūrėjau į Luką ugningai aiškinantį man kas ir kaip. Tiksliau kalbantį, tačiau nieko nepasakantį.

Aš galėčiau jam atleisti. Nes pyktis iš mano širdies buvo dingęs jau seniai, pastarąsias dienas aš tiesiog įtikinėjau save jog pykstu. Bandžiau išlaikyti savo išdidumą, kuris kažkada labai labai labai seniai man tiek daug reiškė.

Pripažinsiu, buvau žvėriškai pasiilgusi Luko akių, veido, šypsenos, balso, apkabinimų, mudviejų pokalbių ir sėdėjimo ant palangės.. ir visko, ką kartu darydavom. Ir kalbėdamas jis atrodė toks nuoširdus ir man tikrai nieko nebūtų reiškę jam atleisti.

Visiškai nieko.

Aš apsisprendžiau. Žengiau porą žingsnių jo link, nusišypsojau ir ištariau:

- Oi, vargšelis tu,- žodžiai tiesiog maudėsi ironijoje ir tulžyje, kurios turėjau apsčiai.

Nusisukau nuo jo ir ėjau iš kur atėjusi. Išsitraukiau mobilųjį ir paskambinau Teo, kaip buvo prašęs.

- Taigi?

- Praspyriau jį. Visam laikui, prisiekiu.

- Jeigu to ir norėjai, džiaugiuosi dėl tavęs.

- Aš irgi džiaugiuosi. Kur tu?

- Knygyne. Galvoju apie mažą išleistuvių dovanėlę Džeimiui.

- Gal neatidėkim suknelės pirkimo rytojui?- pasiūliau.

- Neatidėkim,- sutiko.

- Puiku. Sutinku tave po penkiolikos minučių ten, kur išsiskyrėm.

______________

Robiui nieko nesakiau apie susitikimą su Luku. Lukas nebebuvo svarbus. Lukas buvo tuščia vieta.

Užtai apie išleistuves papasakojau ir Robis neįtikėtinai apsidžiaugė. Pamatęs mano suknelę apskritai pametė protą.

Praleidome vakarą priešais televizorių - tyliai, ramiai ir nuobodžiai.

Miegoti ėjau anksti. Atsiguliau ant pilvo ir įsistebeilijau pro savo stiklinę sieną į naktinį miestą. Užmigti ,aišku, negalėjau. Kaip visada. Suknista nemiga tapo mano geriausia drauge.

Į ausis susikišau ausines ir pasinėriau į Placebo muziką. Tokiomis naktimis mane paguosdavo tik ji.

Po kažkurio laiko pajutau kaip čiužinys šalia manęs įdumba, o mano nugarą apsiveja ilgos,  labai gerai pažįstamos rankos.

Išsitraukiau ausines ir žvilgtelėjau į Robį.

- Pastebėjau, kad nebegaliu be tavęs užmigt,- sušnabždėjo man į ausį.

- Su manimi dažniausiai užmigti dar sunkiau,- atsakiau dviprasmiškai.

Išgirdau kaip Robis tyliai šypteli (ar galima išgirsti kaip kažkas šypteli??).

- Šiandien buvau susitikusi su Luku,- iškvėpiau jam į petį.

Kurį laiką tvyrojo tyla. Laukiau tuoj kilsiančios audros. Robis Lukui jautė itin sunkius jausmus.

- Ar jūs susitaikėt?- galiausiai paklausė, balsas truputį neramus.

-  Aišku, kad ne,- burbtelėjau,- kaip galėčiau. Aš jo nekenčiu.

- Tikiuosi, niekas šitoj srity ir nepasikeis. Jis tavęs nenusipelnė.

- Žinau,- sušnabždėjau.

- Jis tau ką nors sakė apie mane?- paklausė brolis.

- Ne, mes persimetėm pora sakinių, o tada aš jį pasiunčiau.

Atrodo, kad Robis lengviau atsiduso.

Mudu kurį laiką pragulėjome tylūs. Uodžiau Roberto neįtikėtiną odos aromatą.

- Ar kai jūs draugavot.. Na, žinai.. ar jūs.. - prabilo po kurio laiko Robertas.

- Ar? Ką ar? Oooo,- susipratau.

Suėmiau delnais Roberto veidą ir pajutau, kokie karšti ano skruostai. Turbūt nuraudo.

- Ne, niekada,- sumurmėjau,- kaip ten bebūtų, taip ir geriau. Faktas, kad galėjau su juo permiegoti terštų tai, ką turiu su tavim.

Robertas nusijuokė ir pakibo virš manęs trindamas savo milžinišką uodžiamąjį aparatą į mano mažą, jautrią ir simpatišką nosytę.

Rodyk draugams

Trisdešimt aštunta stadija - sugrįžimas

Pabudau nuo saulės, įslinkusios pro langą ir kepinančios mano viršugalvį.

Tingiai prasimerkiau , pirštais braukdama paklodę šalimais. Ne, baikit jūs, to tikrai negalima sieti su praėjusios nakties haliucinacija - Robertu, gulinčiu šalia. Aš visada pabusdama taip darydavau.

Tikrai!

Kaip ten bebūtų, Robio šalia nebuvo ir man liko tik spėlioti ar jo buvimas tebuvo nemigos nukankinto proto sukelta iliuzija.

Pakėliau galvą ir žvilgtelėjau pro duris - komodėlė truputį nustumta nuo durų. Tik tiek , kad labai gerai sudėtas mano brolis galėtų kultūringai pasišalinti pro duris.

Taigi tai bent jau buvo realu.

Pakėliau savo pirštus prie nosies ir pabandžiau sugaudyti bent menką aromatą mano mėgstamiausio broliuko tualetinio vandens ar losjono, ar dar kokio velnio. Esmė ne tame, kas tai buvo. Esmė buvo tame, kaip tai KVEPĖJO.

Nepavyko - atrodo, Robio kvapas nenorėjo laikytis ant mano odos.

Turiu pripažinti - seniai taip gerai miegojau.

Ilgai. Giliai. Be sapnų.

Nusišypsojau pati sau.

Atrodo, mano brolis yra geriausia, kas yra man nutikę.

Išsiritau iš lovos ir šiaip ne taip nusiverčiau laiptais apačion. Namai buvo tušti. Žvilgtelėjau pro langą - brolio mašinos nebuvo.

Niekšelis.

Neliko nieko kita kaip tik įsijungti teliką ir ramiai pusryčiaut, iki pasigavau jausmą, kad tuoj sprogsiu.

Popiet suskambo durų skambutis.

Keista. Tikrai ne Robis.

Jei jau sugebėjo išeit, tai, reik manyt, sugebės ir pareit.

Skambutis nepasikartojo, tačiau rakinamų durų taip pat negirdėjau. Nusprendžiau eiti ir patikrinti.

Nuskuodžiau laiptais ir atvėriau duris.

TIk tam, kad prieš akis pamatyčiau tuščią veją.

O. Ne. Visgi klydau - ant slenksčio stovėjo kvadratinis daiktas, labai jau panašus į dėžę.

Išėjau laukan ir apsidairiau. Paštas? Pusę penkių popiet?

- Ei?- pašaukiau.

Kas jis, tas, atnešęs paštą, bebuvo, pasišalino greit. Pernelyg greit, kad tikėčiau, jog norėjo būt pamatytas.

Atsidusau ir įsiboginau nemažą dėžę vidun.

Šiaip ne taip užsinešiau ją viršun ir garbingai pastačiau kambario vidury. Įsitaisiau priešais ją lotoso poza.

Na ką gi.

Atplėšiau dangtį, neįmantriai priklijuotą solidžiu lipnios juostos kiekiu.

Viduje buvo nemažai daiktų, ką galėjau miglotai spėti iš kažkokių nedidelių objektų trankymosi į sieneles man stengiantis užgabenti dėžę savo kambarin.

Ištraukiau pirmą daiktą - medžiagos skiautelę.

Iš pradžių nelabai supratusi kame replės vėliau tą skiautelę identifikavau kaip savo seniai pradingusią suknelę. Dar iš tų laikų , kai dirbau Karlo knygyne. Visada maniau, kad ją nukniso Margo, tačiau niekad taip ir neprisiruošiau jos priremti prie sienos.

Keista.

Antras daiktas dėžėje buvo daug mažesnis.

Rožinis žiebtuvėlis, kurį nusipirkau Naujųjų išvakarėse, mums su ..juo einant į klubą. Po to vakaro jo nemačiau (jų abiejų, jei tiksliau išsireiškus).

Toliau sekė mano žiedas, kurį kažkada palikau Luko apartamentuose, sumaigytas cigarečių pakelis, kurį taip pat paskutinį kartą mačiau pas jį.

Pats paskutinis daiktas, kurį ištraukiau buvo kelių šimtų puslapių rankraštis. Puikiai prisiminiau mažiau nei prieš pusmetį laikiusi jį rankose.

Tai buvo TAS rankraštis. Tas, vardan kurio jis apsimetė man jaučiantis simpatiją.

Nuspyriau dėžę tolyn ir atsirėmiau galva į šaltą kojūgalio metalą.

Dieve.

Kaip tas daiktas čia atsirado? Kaip jis juos čia atgabeno, kaip surinko, jeigu jo gražuolė giminaitė tikino, kad jis negrįžo.

Svarbiausia - ką jis norėjo pranešt?

Kad grįžo? Okei, tą ir taip jau daugmaž suvokiau iš tų visų skambučių.

Kad nenori apie mane nieko žinot? Puiku, Naujųjų naktį ganėtinai aiškiai leido tai suprasti.

Neužteko to, kaip mane pažemino tada?

Malonu žinoti.

Išgirdau į kiemą įvažiuojančio automobilio ratus, braukiančius žvyrą.

Palaukiau iki sunkūs žingsniai priartėjo prie mano kambario ir vidun nosį įkišo Robis.

- Kas čia?- paklausė, pamatęs vidury kambario stūksančią dėžę.

Numojau ranka ir neatsakiau, taigi jis po vieną ėmė traukti iš jos daiktus.

Pažino tik suknelę, kurią išėmė paskutinę.

Robertas susmuko šalia manęs ant grindų ir paėmė mano rankas.

- Bri? Iš kur gavai šitą dėžę?

- Atnešė. Kažkas.

- Tik ją? Ar čia visi daiktai, kurie joje buvo?

Tokie klausimai pasirodė mažų mažiausiai keisti, tačiau bent jau privertė atitokti iš transo.

Linktelėjau.

- Tu tikra? Jokio laiškelio ar raštelio?- Robio balsas buvo įsakmus.

Papurčiau galvą.

- Oi, Bri,- Robis mane apkabino. Įsikniaubiau jam į kaklą ir susikoncentravau ties tuo, kaip jis glosto plaukus, krentančius man ant sprando.

Taip praleidom geras kelias minutes. Nenorėjau paleist savo brolio.

Matot, kai buvau jo glėby, man daug paprasčiau buvo negalvoti apie dalykus. Negalvoti apie neapykantą Lukui, nejauti , kaip ji mane degina iš vidaus. Apie tai, kad, ko gero, įsimylėjau savo brolį. Ne broliška prasme.

Turiu galvoj. .Būkim realistai. Tai Robis,o ne Lukas privertė mane pamiršti senąją , bjauriąją, smurtaujančią, burnojančią Bridžitą.

Būkim bjaurūs, bet teisingi - tai Robis savo bjauriu charakteriu mane užgrūdino ir sugebėjo išlaikyt sveiko proto, kai Lukas paspruko paspraudęs uodegą.

Regėkim dalykus realiai - kažkuriuo metu supratau, kad su Bridžesu jaučiuosi saugi, rami ir laiminga. Supratau, kad kažkuriuo metu lyg ir žvėriškai pamilau savo beveik tikrą brolį.

Pakėliau galvą nuo Bridžeso peties ir įsmeigiau savo akis į jo veizolus.

- Kaip gyveni?- paklausė jis, nykščiu glostydamas mano smakrą.

- Ne “kaip tu”, “Kaip sekasi”, “kaip laikaisi”, o “kaip gyveni”?- nusijuokiau.- Kaip visada gerai. Kaip tu?

- Puikumėlis,- pasišaipė.

Perverčiau akis , suėmiau jo skruostus savo delnais ir įsegiau bučkį į lūpas, stengdamasi išlikti pasistiebusi, nes kažkodėl kojų raumenys jau nenorėjo likti tvirti, kaip Robio lūpos paliesdavo manąsias.

Po kelių sekundžių , supratusi, kad kojos nebeišlaikys, stumtelėjau Robį nuo savęs.

Priėjau prie dėžės ir užvožiau dangtį, rūpestingai priklijuodama lipnią juostą.

- Jeigu tėvai sužinotų, ką jų vaikai išdarinėja likę namuose vieni, mūsų šeimoje būtų vienas kastratas ir jo sterilizuota sesuo,- pareiškiau nežiūrėdama į brolį.

- Jiems juk nebūtina sužinoti,- beveik girdėjau kaip mirktelėjo ir prigulė ant mano lovos.

Paėmiau dėžę į rankas ir patraukiau durų link. Pasisukau į brolį:

- Eini?

- Naaah, aš geriau pagulėsiu,- paerzino.

- EIk šikt,- pasiunčiau ir išsiboginau koridoriun.

Tų daiktų man nereikėjo.

Tik ne kai kiekvieną sekundę jie būtų priminę Luką.

Nustūmiau dėžę žemyn vis paspirdama vienu laipteliu žemyn.

Tai buvo pernelyg paprasta.

ŽENKLAS, pasakysiu jums.

Taip nuspardžiau dėžę iki konteinerių , stovinčių išvažiavimo į gatvę gale.

Nusibraukiau rankas vieną į kitą. Gerokai pridusau.

Jau temo - diena į vakarą apsiniaukė ir dabar pažeme sklandė juodi lietaus debesys, aptemdydami viską aplink.

Trumpam atkėliau didelio balto kubo dangtį ir išsitraukiau vieną cigaretę iš sumaigyto pakelio.

Įtraukusi pirmą dūmą prisėdau ant dėžės ir apsidairiau.

Daugumos kaimyninių namų kiemai buvo tušti.

Keista.

Žvilgtelėjau į savo langą ir maždaug tą akimirką išgirdau:

- Lein?

Apsidairiau pašokusi nuo savo “kėdės”. Robis? Iš kur jis čia..

- Bridžita ,- balsas pasidarė garsesnis, o gal aš tiesiog supratau, kad jis sklinda man iš už nugaros. Buvau pamiršusi apžiūrėti tą teritoriją.

- Nustebinau?- nusišypsojo vaikinas, stovintis per kelis žingsnius nuo manęs.

Garsiai nurijau seiles ir sustingau su cigarete, smilkstančia tarp pirštų.

Netikiu.

Rodyk draugams

just a quick post before leaving

Heh, žinios.. Šiandien įrašo čia nebus, rytoj gal taip pat, bet greitu laiku būtinai.

Tuo tarpu kviečiu užsukti į www.indiansummer.blogas.lt, kur, kaip jau turbūt numanot, talpinsiu dar vieną istoriją. Ją rašysiu rečiau,bet dėsiu ilgus skyrius, todėl su šituo kūrinuku nesipjaus, juoba, kad jį tuoj jau ir užrišiu.

Iš karto sakau, kad ten bus truputėlį mistikos - jokių vampyrų, vilkolakių, zombių ar jų draugų, bet truputėliu neįtikėtinų istorijų atmėšiu. Žodžiu. Tikiuosi, paskaitysit turėdami laiko ir ten (ką tik įkėliau pirmą skyrių)

Iki kitos stadijos, sausainiai.;)

Rodyk draugams

Trisdešimt septinta stadija - spameris reklameris.

Tankiai sumirksėjau, svarstydama, kas čia dabar nutiko.

Kol kas informcaija mano galvos nepasiekė - tam prireikė palaukti, kol ausis perrėžė piktokas balsas :

  • - Klausau?

Papurčiau galvą.

  • - A..aš čia.. ieš..ieškau..- mikčiojau, žiūrėdama į tarpdury stovinčią moterį. Moterį, kažkur matytą. Moterį, apglėbusią rankomis išsipūtusi pilvą
  • - Vidurys nakties nėra tinkamas metas ieškoti.. kažko,- piktokai paprotino.

Taip ir likau išsižiojusi - net neįsivaizdavau, ką sakyti ir kaip atsiprašyti.

Atrodo, ji ir nelaukė. Jau norėjo uždaryti duris, tačiau paskutinę akimirką dar kartelį žvilgtelėjo į mane , truputėlį prisimerkusi, lyg bandydama kažką atkurti.

  • - Palauk, ar mudvi nesame mačiusios viena kitos?- pasiteravo.
  • - Ne, nemanau, aš.. Aš čia atėjau ieškoti..
  • - Taip, aš esu tikra, kad tave mačiau. Tu - Luko draugė?

Maždaug tą akimirką atgaminau viską atminty. Tą rytą nuėjau pas Luką ir jis elgėsi neįprastai. O tada iš jo miegamojo išėjo ji - ta apvali tamsiaplaukė, kuriai pavydėjau grožio.

  • - O, taaaaaip,- mano akys išsiplėtė iš nuostabos,- tikrai. Pamenu tave.

Dabar tamsiaplaukė nusišypsojo.

  • - Ko čia ieškai?
  • - Aš.. pas Luką. Jis čia?

Moteris kurį laiką be atsako dėbsojo į mane, o tada nusikvatojo.

  • - Lukas? Jis Afrikoj, kvailute. Nejaugi nieko nesakė? Nejau tikrai matėtės taip seniai?
  • - Ne, aš žinau, kur jis, bet.. tiesiog turėjau pagrindo manyti, kad grįžo.
  • - Tikrai?- susiraukė, nelabai tikėdama.
  • - Aha,- linktelėjau.

Nuleidau akis į jos pilvą.

  • - Laukiesi? Luko vaiko?
  • - Prašau?- susimėtė.
  • - Ar vaikas Luko?- pakartojau.
  • - Ne,- vėl nusijuokė. Lukas - mano giminaitis, neįtikima galimybė, kad užtaisytų man vaiką.
  • - A,- man kaži kodėl palengvėjo.

Mergina nusišypsojo.

  • - O dabar, jei leisi, norėčiau grįžti į lovą,- nepiktai paprašė.
  • - Oi, taip, atsiprašau.. Aš atsiprašau..- nelabai besigaudydama aplinkoj stovėjau iki man prieš nosį užsivėrė durys, palikdamos mane tamsioj laiptinėj.
  • - Vau,- pati sau sušnabždėjau.

 

Nei gyva, nei mirus leidausi laiptais.

Išėjau laukan - tėčio mašinos nebebuvo. Ko gero, manė, kad užsibūsiu.

Tiek to. Parvažiuosiu autobusu.

 

Nežinojau, džiaugtis man, ar liūdėt.

Lukas nebuvo Niujorke. Ar bent ne savo namuose. Ir tikrai išvažiavo į Afriką. Ar bent pasivargino apgauti ne mane vieną.

Ir vaikas buvo ne jo. Ir ta gražuolė buvo jo giminaitė. Bent taip teigė.

Visgi kažkoks gumulas mano gerklėje stovėjo. Akimirką aš tikėjausi, kad jis bus ten, už durų. Ir aš būčiau jam atleidusi už visas kiaulystes. Ir prisipažinusi, kad jo nepamiršau.

Ir..

Viešpatie.

 

Žingsniavau autobusų stoties link. Galėjau išsikviesti taksi, bet.. Nenorėjau.

Suskambo mobilusis.

  • - Kur tu?- piktai pasiteiravo brolis, man atsiliepus.
  • - Mieste..
  • - Kur būtent? Ko tau ten?
  • - Nesvarbu..
  • - Kur tu? Atvažiuoju.
  • - Koks skirtumas..- apsidairiusi pasakiau jam adresą.

Prisėdau ant suoliuko ir rūkydama ėmiau laukti.

Po velnių.

Atrūko kaip vijurkas - gal dvigubai greičiau, nei būtų atlėkęs, jei būtų važiavęs normaliu greičiu.

Įsėdau į mašiną, susikūprinusi ir laukianti audros, kurią jaučiau, žiūrėdama į rūškaną Robio veidą.

  • - Ką tu čia veiki?
  • - Nieko.
  • - Lein.
  • - Bridžesai.
  • - Tėtis man pasakė, kur būtent tave nuvežė.
  • - Šūdas,- sumurmėjau.
  • - Ko tau reikėjo pas Luką?
  • - Nieko.
  • - Ko tau ten reikėjo?- neatstojo.
  • - Nesirūpink dėl to - jo nėra.
  • - O kaip man palengvėjo,- pasišaipė,- tu negali kiekvieną kartą lėkt į kitą pasaulio kraštą, kai kažkas susišviečia dėl Luko. Po paraliais, kur tavo savigarba? Pusę suknistų metų jam tavęs nereikėjo - krušo kažkokias afrikietes. O dabar jis grįžo? Ar tau tiesiog paranoja?
  • - Paranoja..-sumurmėjau.
  • - Ach, Bri..- papurtė galvą.. Mačiau, kai piktai gniaužia vairą net pabalusiais krumpliais.

Nieko nesakiau.

Žiūrėjau pro langą ir rijau ašaras.

Velnias , velnias, velnias.

Parvažiavus namo, šoviau savo kambarin, tvirtai uždarydama duris. Dėl tikrumo dar užrėmiau žema batų spintele.

Kad būtų ramiau.

Atsiguliau į lovą ir išjungusi šviesą įsistebeilijau į lubas, vos vos nušviestas vidiniame kiemelyje esančių žibintų.

Girdėjau, kaip kitam kambary trankosi brolis. Po kelių minučių, o gal valandų nutilo.

Praėjo daug daug laiko nuo tada, kai atsiguliau, o aš nė akių sumerkt negalėjau.

Girdėjau, kaip apačioje Rita užgesino šviesą, tėtis užrakino duris, prislopintus jųdviejų balsus.

Kažkuriuo metu kažkas (aišku, kad Robis) pabandė atidaryti mano kambario dursi, tačiau sutiko pasipriešinimą..

Atsidariau langą, kad vėjelis prakoštų prikvėpuotą kambarį.

Negalėjau, tiesiog negalėjau užmigti - kas penkias minutes žiūrėjau į telefono ekranėlį ir tikėjausi, kad jau greit rytas.

Tokia yra nemiga - niekuomet nežinai, ar buvai užmigęs, ar visą laiką praleidai nemiegodamas.

Išgirdau krebždėjimą.

Kas per?..

Truputį garsesnį. Tarsi kažkas būtų gretimame kambary atidaręs langą.

Kąžinau, gal Robis rūko.

Tuomet tyla.

Po dar kiek laiko tylus šnirpštimas.

Vėliau jis priartėjo.

Plačiai atlapojau akis ir įsistebeilijau į tamsą.

Ar čia maniakas?

Šnirpštimas, tylus burnojimas,o tada..

Taukšt - girgžtelėjo mano lovos spyruoklės, kai šalia ant čiužinio nutūpė kažkas sunkus.

Pasiruošusi rėkti pasukau galvą ton pusėn.

  • - Tu manęs neįsileidai. Turėjau kažką daryt,- šypsojosi Robertas.

Atsakiau tingia šypsena.

Linktelėjau ir vėl įsistebeilijau į lubas.

  • - Negaliu užmigti,- pasiskundžiau.
  • - Aš irgi. Tik ne kai ant manęs niršti.
  • - Aš nenirštu.
  • - Meluoji.
  • - Nė trupučio,-pasisukau į brolį.

Vėjelis, lengvai dvelkiantis pro langą, atnešė man nosin brolio tualetinio vandens kvapą.

Palaimingai užsimerkiau.

Pajutau, kaip nubraukė man nuo veido prilipusią plaukų sruogą.

  • - Man labai ramu, kai tu šalia,- susigėdusi sušnabždėjau.

Robertas neatsakė.

Apsivijo ranka mano liemenį ir pabučiavo nosies galiuką.

Įsikniaubiau nosim jam į petį ir užsimerkiau.

  • - Labanakt,- išgirdau, o tada mane prispaudė miegas, negalėjęs ateiti visą suknistą naktį.

Rodyk draugams

Trisdešimt šešta stadija - sugrįžimas

Sėdėjau mūsų svetainėje ir žiūrėjau į priešais sėdinčius Ritą ir tėtį. Pamotės galva buvo plika ir žvilganti. Kaip ir jųdviejų veidai.

Robis šalia manęs pasimuistė ir mudu beveik vienu metu atsitraukėm nuo minkštos odos, kuria buvo apmuštas sofos atlošas, ir palinkom priekin, pasiremdami alkūnėmis į kelius.

- Taigi, kokios tos žinios, apie kurias norėjot pasikalbėt?- pasiteiravo Robis.

Akies krašteliu užgavau momentą, kai tėvas suspaudė Ritos ranką, padėtą jam ant šlaunies.

Pamotė nusišypsojo, atidengdama kapomis balintus dantis.

- Mane įspėjo, kad tai nebūtinai visam laikui, bet, atrodo, aš pasveikau.

Nė nespėjau susivokti, kaip Robis puolė savo mamą ir stipriai suspaudė glėby.

Aš tik šypsojausi.

- Džiaugiuosi,- pasakiau.

Smagu, kad bent kai kas baigiasi gerai.

Atsistojau ir patraukiau išėjimo į vidinį kiemą link, pakeliui švelniai perbraukdama Ritai per krūpčiojančią nuo laimės verksmo nugarą. Šyptelėjau Robiui, apkabinusiam mamą.

Susirangiau ant medinių sūpuoklių kiemo gale. Išsitraukiau iš kišenės cigaretę ir prisidegiau.

Žiūrėjau į žydrą dangų virš mūsų balto namo, kairės kojos pirštais braukiau per švelnią žolę. IR beveik negalvojau.

Tai buvo gera. Ir neįprasta - nesukti galvos dėl Izio, mokslų, Robio ir Luko.

Iki išleistuvių buvo likusios dvi savaitės ir ruošiausi jas praleisti kuo ramiau.

Dvelktelėjo šiltas vėjelis, atnešantis netoliese vingiuojančio kelio kvapą ir pravažiuojančių mašinų gausmą.

Viskas bus gerai - tai žinojau visiškai tikrai.

Žvilgtelėjau į antrą namo aukštą - tamsius savo kambario langus. Dar nebuvau ten užlipusi - mudviejų su Robiu menki lagaminai vis dar kiūtojo prie durų pirmame aukšte.

- Labas,- išgirdau,o gal tik pajutau tylų ir šiltą kvėptelėjimą ausin.

Nusišypsojau Robertui ir nubraukiau nuo veido, kabančio virš manęs , užkritusią tamsių plaukų sruogą.

Robis prisėdo šalia ir tuoj pat išlupo man iš pirštų cigaretę ir susigrūdo burnon.

Piktai nužiūrėjau broliuką.

Nereagavime į piktus žvilgsnius ir pastabas jis buvo profas.

- Jautiesi geriau? Dabar, kai grįžom?- paklausė.

Truputėlį pagalvojusi gūžtelėjau petimi.

- Kad nė nežinau.

- Ach, tos moterys..-apsimetė senu, labai patyrusiu ir labai pavargusiu.

Nusijuokiau.

- Bent jau Ritai viskas gerai.

- Hm.. keistas žodis “gerai”, kai ji plika ir sveria kokius trisdešimt penkis kilogramus..- nutęsė Robis.

- Tu žinai, apie ką aš.

- Ko, gero, taip, žinau.

- Aišku, kad žinai,- padėjau galvą broliui ant peties ir užsimerkiau,- Aš labai labai labai pavargau,- atsidusau.

- Žinau ir tai.

Kumštelėjau į šonkaulius ir atšlijau.

- Asilas,- pakilau ir patraukiau namų link. Nebuvau su tėvu persimetusi nė žodžiu. Tačiau, sprendžiant iš tėvų gestų, šeimyniniai reikalai irgi susitvarkė.

Lėtai užlipau savo kambarin. Viskas kaip palikau - puspilnė rūbų spinta, tuščia knygų lentyna, artipilnė skalbinių dėžė.

Suskambo mano mobilusis.

Kaip visuomet nepažiūrėjusi, kas ieško, atsiliepiau.

- Klausau?

Ragely tvyrojo tyla. Na, kaip.. ne visai tyla. Girdėjau kažkieno kvėpavimą, žingsnius, pro šalį važiuojančias mašinas ar panašiai.

Niekas nekalbėjo.

- Klausau,- pakartojau kiek pikčiau.

Tyla.

- Ei, nu. Klausau!!! - suspigau taip, kad ir kurčias būtų išgirdęs.

Nieko.

Paleidau ragelin keiksmų pliūpsnį, kurio čia padorumo sumetimais nekartosiu. Po paraliais.

Tuomet garsai fone truputį pasikeitė. Kažkas lyg ir prunkštelėjo, o paskui ėmė juoktis, ką aiškiai bandė slopinti kumščio ar pagalvės, ar dar kokio velnio pagalba.

Nugara nuėjo pagaugais. Pasijutau kaip persekiojama psicho.

o tada - eilė trumpų signalų, reiškiančių, kad pokalbis baigtas.

Kurį laiką pasėdėjau ant grindų nei gyva, nei mirusi. Lėtai ir negiliai kvėpavau, svarstydama, kas čia taip “linksmai” juokauja.

Ilgainiui atsigavau, o po to, kai paskambino Teo ir mudu praplepėjom gerą pusvalandį, visai užmiršau anoniminį skambutį.

jau beveik sutemus , neturėdama ką veikti ,nusprendžiau imtis ekspertizės - išverčiau ant grindų visą skalbinių dėžės turinį.

Ėmiau sklaidyti savo rūbelius- kelnaites, žieminius megztinius, pėdkelnes, sukneles.. Pačiame skalbinių dėžės, didumo sulig Afrika, dugne aptikau kažką juodo , apsitrynusio ir iš odos.

Užgriebiau vieną rūbo galą, kuris, kaip pasirodė, buvo rankovė, ir ėmiau traukti paviršiun.

Kai darbas buvo atliktas ir pamačiau, kas tai - atšokau kaip liepsnos nudeginta ir numečiau rūbą žemėn.

Tai buvo viso labo sena odinė striukė. Viena tokių, kuriomis apsigerbę vaikšto įvairaus plauko hipsteriai ir šiaip “bohemiečiai”.

Kažkas mano galvoj įvyko - lyg sklendė atsitraukė, garsiai šmaukštelėdama.

Griebiau telefoną ir įsijungiau programą, rodančią visus skambučius.

Pagaliau radau tai, ko ieškojau. Kad tai tai ko man reikia, atsekiau pagal datą. Ligoninės numeris vieną dieną, kitas nežinomas -parą prieš tai.

Įsidėmėjau numerio paskutinius keturis skaičius ir grįžau į sąrašo pradžią. Atsiverčiau šiandienos skambučius..

 

Po paraliais.

Tas pats. Tas pats suknistas numeris.

Nejaugi kas nors būtų toks kvailas ir norėdamas mane paerzinti porą kartų skambintų iš to paties numerio, kai jau žinau, kam jis priklauso?

Nebent.. Nebent tikėtųsi, kad atrasiu galus ir ..

Šūdas.

Dieve, kaip aš jo nekenčiu.

Turėjau nedaug laiko - reikėjo viską padaryti kol dar turėjau įniršio, nustelbiančio proto balsą.

Nežinojau kaip, nes brolio prašyt negalėjau, o važiavimas dviračiu būtų išsklaidęs visą įniršį. Šūdas, šūdas,šūdas.

Žodžiu.

Nuskubėjau laiptais žemėn ir pasibeldžiau į tėvo kabineto duris.

Buvau beveik tikra, kad padės.

Norėdamas įsiteikt.

- Tėtuk,- pašaukiau.

Jis pakėlė galvą nuo kompiuterio ir nusišypsojo.

- Bridžita?- balsas buvo nustebęs.

-Man reikia paslaugos..

-Pinigų? Gerai, kiek?

- Tiesą sakant, ne.. Man reikia į miestą, gal gali nuvežti? Kuo greičiau.

- O kodėl ne Ro..

- Jis ir taip mane visuomet vežioja, nenoriu jo apsunkint, juoba, kad dabar miega.Bet jei aš per daug prašau..

-Ne, mieloji, gerai, tuojau pat, eime,- paskubėjo paprieštaraut ir pakilo iš už stalo.

Pati pirma nuskuodžiau mašinos link.

Daugmaž nupasakojau, kur sustoti. O kai tėvas paklausė kokiu reikalu taip skubiai prireikė miestan, turėjau suregzti dar vieną istoriją. Pageidautina įtikinamą.

Nupirko.

Buvau išleista prie pat namų.

Padėkojusi bučiniu į skruostą išpuoliau laukan, rinkdama žodžius.

laimė, durys nebuvo užtrenktos.

Juk turėjau žinoti. Turėjau bent pabandyti. Turėjau suvokt.. Turėjau turėt vilties. Nuo pat pradžių.

Turėjau bent patikrinti, ar jis tikrai išvažiavo - ar neliko gyventi savo bute, toliau ramiai rašyti ir mėgautis šlove ar dar kokiu velniu. Ieškoti naujų merginų, tapsiančių istorijomis.

Netrukus buvau prie jo buto durų.

Pilna įniršio paspaudžiau durų skambutį keliolika kartų.

Nieko.

Ėmiau kumščiais daužyti duris, įsivaizduodama , kad tai jo veidas tą Naujųjų naktį, kai mane praspyrė.

Išgirdau negarsų bruzdėjimą už durų ir joms ėmus vertis jau  žinojau, ką išvysiu viduje, nutviekstą neryškios koridoriaus lempos šviesos. Turbūt nesiskutusį, savo nudrengtuose mėlynuose džinsuose ir pilkuose marškinėliuose.

Žinojau, kad tai bus Lukas, kurį pamatysiu.

Žinojau, kad visi baisiausi spėjimai išsipildys.

ir vieną akimirką buvau pagatava sprukt atgal - nereikėjo man ten eiti. Na ir ką gi aš jam dabar pasakysiu?..

Tačiau buvo per vėlu. Laiptinę jau nušvietė iš vidaus sklindanti šviesa.

Rodyk draugams

Trisdešimt penkta stadija - viskas grįžta į senai naujas vėžias. Ar panašiai.

  • - Turiu pasiiūlymą,- pasakiau kedendama pirštais brolio plaukus.

Mudu sėdėjom ant grindų priešais stiklo sieną ir gėrėm arbatą. Buvom išlaikę priešpaskutinį egzaminą, Robis ką tik grįžęs iš klinikos, kur važiuodavo dukart per savaitę porai valandų.

Viskas buvo puiku.

  • - Nagi?-susidomėjo.
  • - - Gal išlikom egzus ir grįžtam namo? Paskutinį kartą?

 

Robis pakėlė galvą man iš sterblės ir pasirėmęs galvą ranka nusijuokė.

  • - Juk visad sakei, kad tie namai - pragaras žemėje. O dabar nori grįžt?
  • - Trumpam. Tu retai aplankai Ritą,o aš tėtį.
  • - Palauk. Kokį laiko tarpą tu turi galvoj, sakydama „grįžtam‘?- susiraukė.
  • - Porai savaičių. Gal mėnesiui. Ne tai, kad ruoštumėmės kur nors išvažiuot iš Niujorko. Ar ne?
  • - Nežinau. Tie namai slegia.
  • - Baik. Gi neliksim ten gyvent. Tik porai savaičių.
  • - Pagalvosiu.
  • - Gerai,- išsišiepiau , palaimingai užmerkdama akis priešais pro stiklą kepinančią saulę.

Pajutau kaip Robis, skaudžiai užgriūdamas mane savo svoriu, persivertė ant pilvo. Jaučiau jo žvilgsnį, įsmeigtą į save.

  • - Ko?- po kiek laiko paklausiau neatsimerkdama.
  • - Ar namų areštas baigėsi?
  • - Ne,- griežtai atsakiau. Tiesą sakant, mane stebino tai, kad brolis visiškai pavyzdingai laikėsi mano nurodymų, draudžiančių jam palikti namus be mano žinios.
  • - Bet aš paskutiniu metu visai nemačiau draugų..
  • - Pats kaltas. Areštas prasidėjo prieš savaitę - iki tol galėjai daryt, ką tinkamas.
  • - Prašau, Bri..- inkštė.
  • - Nieko nebus, bičiuli. Nieko nebus,- baigiau pokalbį.
  • - Gerai jau,- apsimetė pykstąs.

Neilgai trukus suskambo telefonas.

Manasis.

  • - Klausau?- atsiliepiau nė nepažiūrėjusi į skambinančiojo vardą.
  • - Bridžita,- pasisveikino Džeimis.

Nusispyriau brolį nuo savęs ir atsistojusi nužingsniavau vonion, prie ausies spausdama mobilųjį.

  • - Klausau?
  • - Ką veiki vakare?
  • - Ką aš veikiu vakare? Nieko, ko negalėčiau atšaukti,- nusišypsojau pati sau, girdėdama giedrą draugo balsą.
  • - Puiku. Kviečiu tave septintą valandą į tą kinų restoraną prie mokyklos.
  • - Ką? Kaip tai? Kodėl? Geriau ateik pas mane.
  • - Ne, turim atšvęsti.
  • - Atšvęsti ką?
  • - Mudu su Teo susitaikėm,- girdėjau, kaip bando slopinti džiugesį.
  • - Kąąąąąąą???!!!!!!!!- ko gero, jis apkurto nuo mano spiegimo.
  • - Ką girdėjai,- po kiek laiko, kai nustojau leisti garsus, jis pranešė.- Tai lauksim.
  • - Gali net neabejot, kad būsiu.

Grįžau kambarin visa laiminga ir spindinti. Negali būti nieko geriau, nei mano geriausio draugo laimė. Išties.

  • - Kas nutiko? Kodėl taip spiegei?- pasiteiravo brolis, kai vėl klestelėjau ant žemės.
  • - O. Ar gali patikėt.. Džeimis ir Teo..

Susizgribau per vėlai.

  • - Džeimis ir Teo ką?- susiraukė Robis. Visai pamiršau, kad apie visą reikalą žinojau tik aš viena.
  • - Nieko.
  • - Bridžita, neįžeidinėk mano proto man meluodama.
  • - Nemeluoju,- pernelyg greitai paneigiau.
  • - Tikrai?- įtariai prisimerkė.
  • - Visiškai.
  • - Žiūrėk tu man.
  • - Žiūrėsiu. Spagečiai?

Taip neakivaizdžiai nukreipiau temą nuo Teo ir Džeimio slidžių reikaliukų iki to, ką gaminti pietums.

  • - Spagečiai,- pritarė,- bet padažą darysiu aš, jei nori, kad tuos spagečius dar ir valgyt būtų įmanoma.

Kumštelėjau Robiui į pilvą. Niekas nedrįs menkinti mano kulinarinių gabumų.

Paskutiniu metu ėmėm reguliariai valgyti, kas buvo neišvengiama, turint galvoje tai, jog beveik visą laiką sėdėjome namuose.

 

Kaip tik tikrinau ar užtenka druskos, kai Robis iš nugaros apsivijo mano liemenį rankomis ir pakštelėjo kaklan.

Taip, čia ir sustokim. Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų nepasikeitė, buvo mudviejų broliški, bet truputį kraujomaišiški santykiai.

Negaliu pasakyt kodėl ,tiesiog nusprendėm, kad esam tik pusiau broliai ir kad visi tie abipusės traukos reikalai nėra tokio lygmens, kad galėtumėm juos varžyt, juoba, kad gyvenam kartu.

Išsisukau iš jo glėbio ir nepritariamai žvilgtelėjau.

  • - Žinau, ką bandai padaryt. Arešto nepanaikinsiu.

Brolis pervertė akis ir vėl grįžo prie tuno dėžučių, kurias atidarinėjo.

 

 

Turėjau gerokai pasukti galvą, kol sugalvojau, kaip paaiškinti savo išėjimą pas Teo ir Džeimį.

Galiausiai apsistojau ties versija, kad Džeimio sesuo grįžo iš užsienio ir pakvietė mane susitikt. Gerai, istorija turėjo spragų, tačiau buvo patenkinama. Svarbiausia, kad patikėjo.

 

Tiesiog spirgėjau iš laimės, žiūrėdama į priešais save sėdinčius Teo ir Džeimį - vėl ramius, laimingus ir nesipykstančius.

  • - Ačiū,- šnipštelėjo į ausį man Teo kai Džeimis kalbėjo su padavėja.

Tik žaismingai mirktelėjau.

Manau, jis turėjo galvoje mano labai rimtą pokalbį su garbaniumi dėl mano ir Teo, jo ir Teo santykių. Nesitikėjau, tačiau, pasirodo, ožio užsispyrimas irgi neamžinas.

 

Einant namo vėl skambino Izis. Atkakliai ignoravau skambučius, kiekvieną kartą nuspausdama atmetimo mygtuką tikėdamasi, kad tai neperpildys jo kantrybės taurės ir neprivers apsilankyti mano namuose.

Man jis nebuvo visai vienodai. Tiesiog dabar, kai viskas buvo puiku su Robiu, negalėjau būti su Iziu. Tačiau negalėjau ir jam to pasakyti.

Bijojau.

 

Grįžus namo mane pasitiko brolis , sėdintis ant sofos.

  • - Gerai,- buvo pirmi jo žodžiai.
  • - Kas gerai?- perklausiau, įjungdama šviesą kambaryje.
  • - Gerai, važiuojam porai savaičių pas juos.
  • - Myliu tave!- spygtelėjau ir įsibėgėjusi, dar su batais, šokau ant brolio kelių.

Nežinau, kodėl man buvo taip svarbu, kad grįžtumėm. Ir grįžtumėm kuo greičiau.

 - O taip, žinau, man neįmanoma atsispirt,- suvaidino pavargusį nuo dėmesio Kazanovą ir suspaudęs mano veidą savo dideliais delnais, pabučiavo.

Rodyk draugams