BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Trisdešimt šešta stadija - sugrįžimas

Sėdėjau mūsų svetainėje ir žiūrėjau į priešais sėdinčius Ritą ir tėtį. Pamotės galva buvo plika ir žvilganti. Kaip ir jųdviejų veidai.

Robis šalia manęs pasimuistė ir mudu beveik vienu metu atsitraukėm nuo minkštos odos, kuria buvo apmuštas sofos atlošas, ir palinkom priekin, pasiremdami alkūnėmis į kelius.

- Taigi, kokios tos žinios, apie kurias norėjot pasikalbėt?- pasiteiravo Robis.

Akies krašteliu užgavau momentą, kai tėvas suspaudė Ritos ranką, padėtą jam ant šlaunies.

Pamotė nusišypsojo, atidengdama kapomis balintus dantis.

- Mane įspėjo, kad tai nebūtinai visam laikui, bet, atrodo, aš pasveikau.

Nė nespėjau susivokti, kaip Robis puolė savo mamą ir stipriai suspaudė glėby.

Aš tik šypsojausi.

- Džiaugiuosi,- pasakiau.

Smagu, kad bent kai kas baigiasi gerai.

Atsistojau ir patraukiau išėjimo į vidinį kiemą link, pakeliui švelniai perbraukdama Ritai per krūpčiojančią nuo laimės verksmo nugarą. Šyptelėjau Robiui, apkabinusiam mamą.

Susirangiau ant medinių sūpuoklių kiemo gale. Išsitraukiau iš kišenės cigaretę ir prisidegiau.

Žiūrėjau į žydrą dangų virš mūsų balto namo, kairės kojos pirštais braukiau per švelnią žolę. IR beveik negalvojau.

Tai buvo gera. Ir neįprasta - nesukti galvos dėl Izio, mokslų, Robio ir Luko.

Iki išleistuvių buvo likusios dvi savaitės ir ruošiausi jas praleisti kuo ramiau.

Dvelktelėjo šiltas vėjelis, atnešantis netoliese vingiuojančio kelio kvapą ir pravažiuojančių mašinų gausmą.

Viskas bus gerai - tai žinojau visiškai tikrai.

Žvilgtelėjau į antrą namo aukštą - tamsius savo kambario langus. Dar nebuvau ten užlipusi - mudviejų su Robiu menki lagaminai vis dar kiūtojo prie durų pirmame aukšte.

- Labas,- išgirdau,o gal tik pajutau tylų ir šiltą kvėptelėjimą ausin.

Nusišypsojau Robertui ir nubraukiau nuo veido, kabančio virš manęs , užkritusią tamsių plaukų sruogą.

Robis prisėdo šalia ir tuoj pat išlupo man iš pirštų cigaretę ir susigrūdo burnon.

Piktai nužiūrėjau broliuką.

Nereagavime į piktus žvilgsnius ir pastabas jis buvo profas.

- Jautiesi geriau? Dabar, kai grįžom?- paklausė.

Truputėlį pagalvojusi gūžtelėjau petimi.

- Kad nė nežinau.

- Ach, tos moterys..-apsimetė senu, labai patyrusiu ir labai pavargusiu.

Nusijuokiau.

- Bent jau Ritai viskas gerai.

- Hm.. keistas žodis “gerai”, kai ji plika ir sveria kokius trisdešimt penkis kilogramus..- nutęsė Robis.

- Tu žinai, apie ką aš.

- Ko, gero, taip, žinau.

- Aišku, kad žinai,- padėjau galvą broliui ant peties ir užsimerkiau,- Aš labai labai labai pavargau,- atsidusau.

- Žinau ir tai.

Kumštelėjau į šonkaulius ir atšlijau.

- Asilas,- pakilau ir patraukiau namų link. Nebuvau su tėvu persimetusi nė žodžiu. Tačiau, sprendžiant iš tėvų gestų, šeimyniniai reikalai irgi susitvarkė.

Lėtai užlipau savo kambarin. Viskas kaip palikau - puspilnė rūbų spinta, tuščia knygų lentyna, artipilnė skalbinių dėžė.

Suskambo mano mobilusis.

Kaip visuomet nepažiūrėjusi, kas ieško, atsiliepiau.

- Klausau?

Ragely tvyrojo tyla. Na, kaip.. ne visai tyla. Girdėjau kažkieno kvėpavimą, žingsnius, pro šalį važiuojančias mašinas ar panašiai.

Niekas nekalbėjo.

- Klausau,- pakartojau kiek pikčiau.

Tyla.

- Ei, nu. Klausau!!! - suspigau taip, kad ir kurčias būtų išgirdęs.

Nieko.

Paleidau ragelin keiksmų pliūpsnį, kurio čia padorumo sumetimais nekartosiu. Po paraliais.

Tuomet garsai fone truputį pasikeitė. Kažkas lyg ir prunkštelėjo, o paskui ėmė juoktis, ką aiškiai bandė slopinti kumščio ar pagalvės, ar dar kokio velnio pagalba.

Nugara nuėjo pagaugais. Pasijutau kaip persekiojama psicho.

o tada - eilė trumpų signalų, reiškiančių, kad pokalbis baigtas.

Kurį laiką pasėdėjau ant grindų nei gyva, nei mirusi. Lėtai ir negiliai kvėpavau, svarstydama, kas čia taip “linksmai” juokauja.

Ilgainiui atsigavau, o po to, kai paskambino Teo ir mudu praplepėjom gerą pusvalandį, visai užmiršau anoniminį skambutį.

jau beveik sutemus , neturėdama ką veikti ,nusprendžiau imtis ekspertizės - išverčiau ant grindų visą skalbinių dėžės turinį.

Ėmiau sklaidyti savo rūbelius- kelnaites, žieminius megztinius, pėdkelnes, sukneles.. Pačiame skalbinių dėžės, didumo sulig Afrika, dugne aptikau kažką juodo , apsitrynusio ir iš odos.

Užgriebiau vieną rūbo galą, kuris, kaip pasirodė, buvo rankovė, ir ėmiau traukti paviršiun.

Kai darbas buvo atliktas ir pamačiau, kas tai - atšokau kaip liepsnos nudeginta ir numečiau rūbą žemėn.

Tai buvo viso labo sena odinė striukė. Viena tokių, kuriomis apsigerbę vaikšto įvairaus plauko hipsteriai ir šiaip “bohemiečiai”.

Kažkas mano galvoj įvyko - lyg sklendė atsitraukė, garsiai šmaukštelėdama.

Griebiau telefoną ir įsijungiau programą, rodančią visus skambučius.

Pagaliau radau tai, ko ieškojau. Kad tai tai ko man reikia, atsekiau pagal datą. Ligoninės numeris vieną dieną, kitas nežinomas -parą prieš tai.

Įsidėmėjau numerio paskutinius keturis skaičius ir grįžau į sąrašo pradžią. Atsiverčiau šiandienos skambučius..

 

Po paraliais.

Tas pats. Tas pats suknistas numeris.

Nejaugi kas nors būtų toks kvailas ir norėdamas mane paerzinti porą kartų skambintų iš to paties numerio, kai jau žinau, kam jis priklauso?

Nebent.. Nebent tikėtųsi, kad atrasiu galus ir ..

Šūdas.

Dieve, kaip aš jo nekenčiu.

Turėjau nedaug laiko - reikėjo viską padaryti kol dar turėjau įniršio, nustelbiančio proto balsą.

Nežinojau kaip, nes brolio prašyt negalėjau, o važiavimas dviračiu būtų išsklaidęs visą įniršį. Šūdas, šūdas,šūdas.

Žodžiu.

Nuskubėjau laiptais žemėn ir pasibeldžiau į tėvo kabineto duris.

Buvau beveik tikra, kad padės.

Norėdamas įsiteikt.

- Tėtuk,- pašaukiau.

Jis pakėlė galvą nuo kompiuterio ir nusišypsojo.

- Bridžita?- balsas buvo nustebęs.

-Man reikia paslaugos..

-Pinigų? Gerai, kiek?

- Tiesą sakant, ne.. Man reikia į miestą, gal gali nuvežti? Kuo greičiau.

- O kodėl ne Ro..

- Jis ir taip mane visuomet vežioja, nenoriu jo apsunkint, juoba, kad dabar miega.Bet jei aš per daug prašau..

-Ne, mieloji, gerai, tuojau pat, eime,- paskubėjo paprieštaraut ir pakilo iš už stalo.

Pati pirma nuskuodžiau mašinos link.

Daugmaž nupasakojau, kur sustoti. O kai tėvas paklausė kokiu reikalu taip skubiai prireikė miestan, turėjau suregzti dar vieną istoriją. Pageidautina įtikinamą.

Nupirko.

Buvau išleista prie pat namų.

Padėkojusi bučiniu į skruostą išpuoliau laukan, rinkdama žodžius.

laimė, durys nebuvo užtrenktos.

Juk turėjau žinoti. Turėjau bent pabandyti. Turėjau suvokt.. Turėjau turėt vilties. Nuo pat pradžių.

Turėjau bent patikrinti, ar jis tikrai išvažiavo - ar neliko gyventi savo bute, toliau ramiai rašyti ir mėgautis šlove ar dar kokiu velniu. Ieškoti naujų merginų, tapsiančių istorijomis.

Netrukus buvau prie jo buto durų.

Pilna įniršio paspaudžiau durų skambutį keliolika kartų.

Nieko.

Ėmiau kumščiais daužyti duris, įsivaizduodama , kad tai jo veidas tą Naujųjų naktį, kai mane praspyrė.

Išgirdau negarsų bruzdėjimą už durų ir joms ėmus vertis jau  žinojau, ką išvysiu viduje, nutviekstą neryškios koridoriaus lempos šviesos. Turbūt nesiskutusį, savo nudrengtuose mėlynuose džinsuose ir pilkuose marškinėliuose.

Žinojau, kad tai bus Lukas, kurį pamatysiu.

Žinojau, kad visi baisiausi spėjimai išsipildys.

ir vieną akimirką buvau pagatava sprukt atgal - nereikėjo man ten eiti. Na ir ką gi aš jam dabar pasakysiu?..

Tačiau buvo per vėlu. Laiptinę jau nušvietė iš vidaus sklindanti šviesa.

Patiko (37)

Rodyk draugams

~ easybreezy | 2010-11-27.

19 komentarai įrašui “Trisdešimt šešta stadija - sugrįžimas”

  1. Lukas????? Ten tikrai Lukas? O gal ne?….. Hm…

  2. ajajai kaip ydomu ;p bet nu ir sugalvojo ta Bridžita, eiti pas Luką ;o

  3. tali, nežinau. juk negalėjom iš tirkųjų manyti, kad Lukas dings su visam, kai tiek Bri minčių ir blah blah blah jam paskyrėm? Aišku, aš neteigiu, kad ten bus jis..Pamatysim.:D
    Ella, o taip,ko tik nepadiktuoja įsiutęs protas. Iš savos patirties žinau, kad elementarūs dalykai kai kurių žmonių smegenis pasiekia po pusmečio ar pan.;D

  4. Wuhu…! O čia tai joooo…:) nekantrauju.

  5. :)

  6. Pasaka :) http://www.filmai.in/uzeik-271411.html

  7. I’ll gear this review to 2 types of people: current Zune owners who are considering an upgrade, and people trying to decide between a Zune and an iPod. (There are other players worth considering out there, like the Sony Walkman X, but I hope this gives you enough info to make an informed decision of the Zune vs players other than the iPod line as well.)

  8. Thanks for you sharing.That is good article.I like it.

  9. Mad blog makes further in such a way. I have to find gewsucht for a long time around good information

  10. After these information I have in already often google searched. Madly written hat off

  11. Es ist ein Toller Beitrag der mir sehr geholfen hat ich werde euren Blog und auch den Beitrag empfehlen.

  12. Your article looks great!Thanks for you sharing. I love it.

  13. I visit your blog again and again gladly madly written and always the suitable info.

  14. This site came up while I was doing some research on Google. I am sure glad it did as I was having difficulty locating addition information. Thanks.

  15. Many thanks for spending some time to talk about this, I feel strongly about it and love learning more about this topic. If at all, while you gain expertise, can you mind updating your website with extra information? It’s very great for me.

  16. Jetzt habe sogar ich herausgefunden wie eure HP funktioniert. Habe ofter mal geschaut aber anscheinend immer das falsche angeklickt. Freut uns, daß Ihr Euch gut eingelebt habt. Liebe Grüße.

  17. Jetzt habe sogar ich herausgefunden wie eure HP funktioniert. Habe ofter mal geschaut aber anscheinend immer das falsche angeklickt. Freut uns, daß Ihr Euch gut eingelebt habt. Liebe Grüße.

  18. This is great. I’ve been looking at the results - you must be porud!

  19. Zu diesen Sachen wollte ich schon immer mal mehr wissen. Toller Blog.

Palikti komentarą