BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Trisdešimt aštunta stadija - sugrįžimas

Pabudau nuo saulės, įslinkusios pro langą ir kepinančios mano viršugalvį.

Tingiai prasimerkiau , pirštais braukdama paklodę šalimais. Ne, baikit jūs, to tikrai negalima sieti su praėjusios nakties haliucinacija - Robertu, gulinčiu šalia. Aš visada pabusdama taip darydavau.

Tikrai!

Kaip ten bebūtų, Robio šalia nebuvo ir man liko tik spėlioti ar jo buvimas tebuvo nemigos nukankinto proto sukelta iliuzija.

Pakėliau galvą ir žvilgtelėjau pro duris - komodėlė truputį nustumta nuo durų. Tik tiek , kad labai gerai sudėtas mano brolis galėtų kultūringai pasišalinti pro duris.

Taigi tai bent jau buvo realu.

Pakėliau savo pirštus prie nosies ir pabandžiau sugaudyti bent menką aromatą mano mėgstamiausio broliuko tualetinio vandens ar losjono, ar dar kokio velnio. Esmė ne tame, kas tai buvo. Esmė buvo tame, kaip tai KVEPĖJO.

Nepavyko - atrodo, Robio kvapas nenorėjo laikytis ant mano odos.

Turiu pripažinti - seniai taip gerai miegojau.

Ilgai. Giliai. Be sapnų.

Nusišypsojau pati sau.

Atrodo, mano brolis yra geriausia, kas yra man nutikę.

Išsiritau iš lovos ir šiaip ne taip nusiverčiau laiptais apačion. Namai buvo tušti. Žvilgtelėjau pro langą - brolio mašinos nebuvo.

Niekšelis.

Neliko nieko kita kaip tik įsijungti teliką ir ramiai pusryčiaut, iki pasigavau jausmą, kad tuoj sprogsiu.

Popiet suskambo durų skambutis.

Keista. Tikrai ne Robis.

Jei jau sugebėjo išeit, tai, reik manyt, sugebės ir pareit.

Skambutis nepasikartojo, tačiau rakinamų durų taip pat negirdėjau. Nusprendžiau eiti ir patikrinti.

Nuskuodžiau laiptais ir atvėriau duris.

TIk tam, kad prieš akis pamatyčiau tuščią veją.

O. Ne. Visgi klydau - ant slenksčio stovėjo kvadratinis daiktas, labai jau panašus į dėžę.

Išėjau laukan ir apsidairiau. Paštas? Pusę penkių popiet?

- Ei?- pašaukiau.

Kas jis, tas, atnešęs paštą, bebuvo, pasišalino greit. Pernelyg greit, kad tikėčiau, jog norėjo būt pamatytas.

Atsidusau ir įsiboginau nemažą dėžę vidun.

Šiaip ne taip užsinešiau ją viršun ir garbingai pastačiau kambario vidury. Įsitaisiau priešais ją lotoso poza.

Na ką gi.

Atplėšiau dangtį, neįmantriai priklijuotą solidžiu lipnios juostos kiekiu.

Viduje buvo nemažai daiktų, ką galėjau miglotai spėti iš kažkokių nedidelių objektų trankymosi į sieneles man stengiantis užgabenti dėžę savo kambarin.

Ištraukiau pirmą daiktą - medžiagos skiautelę.

Iš pradžių nelabai supratusi kame replės vėliau tą skiautelę identifikavau kaip savo seniai pradingusią suknelę. Dar iš tų laikų , kai dirbau Karlo knygyne. Visada maniau, kad ją nukniso Margo, tačiau niekad taip ir neprisiruošiau jos priremti prie sienos.

Keista.

Antras daiktas dėžėje buvo daug mažesnis.

Rožinis žiebtuvėlis, kurį nusipirkau Naujųjų išvakarėse, mums su ..juo einant į klubą. Po to vakaro jo nemačiau (jų abiejų, jei tiksliau išsireiškus).

Toliau sekė mano žiedas, kurį kažkada palikau Luko apartamentuose, sumaigytas cigarečių pakelis, kurį taip pat paskutinį kartą mačiau pas jį.

Pats paskutinis daiktas, kurį ištraukiau buvo kelių šimtų puslapių rankraštis. Puikiai prisiminiau mažiau nei prieš pusmetį laikiusi jį rankose.

Tai buvo TAS rankraštis. Tas, vardan kurio jis apsimetė man jaučiantis simpatiją.

Nuspyriau dėžę tolyn ir atsirėmiau galva į šaltą kojūgalio metalą.

Dieve.

Kaip tas daiktas čia atsirado? Kaip jis juos čia atgabeno, kaip surinko, jeigu jo gražuolė giminaitė tikino, kad jis negrįžo.

Svarbiausia - ką jis norėjo pranešt?

Kad grįžo? Okei, tą ir taip jau daugmaž suvokiau iš tų visų skambučių.

Kad nenori apie mane nieko žinot? Puiku, Naujųjų naktį ganėtinai aiškiai leido tai suprasti.

Neužteko to, kaip mane pažemino tada?

Malonu žinoti.

Išgirdau į kiemą įvažiuojančio automobilio ratus, braukiančius žvyrą.

Palaukiau iki sunkūs žingsniai priartėjo prie mano kambario ir vidun nosį įkišo Robis.

- Kas čia?- paklausė, pamatęs vidury kambario stūksančią dėžę.

Numojau ranka ir neatsakiau, taigi jis po vieną ėmė traukti iš jos daiktus.

Pažino tik suknelę, kurią išėmė paskutinę.

Robertas susmuko šalia manęs ant grindų ir paėmė mano rankas.

- Bri? Iš kur gavai šitą dėžę?

- Atnešė. Kažkas.

- Tik ją? Ar čia visi daiktai, kurie joje buvo?

Tokie klausimai pasirodė mažų mažiausiai keisti, tačiau bent jau privertė atitokti iš transo.

Linktelėjau.

- Tu tikra? Jokio laiškelio ar raštelio?- Robio balsas buvo įsakmus.

Papurčiau galvą.

- Oi, Bri,- Robis mane apkabino. Įsikniaubiau jam į kaklą ir susikoncentravau ties tuo, kaip jis glosto plaukus, krentančius man ant sprando.

Taip praleidom geras kelias minutes. Nenorėjau paleist savo brolio.

Matot, kai buvau jo glėby, man daug paprasčiau buvo negalvoti apie dalykus. Negalvoti apie neapykantą Lukui, nejauti , kaip ji mane degina iš vidaus. Apie tai, kad, ko gero, įsimylėjau savo brolį. Ne broliška prasme.

Turiu galvoj. .Būkim realistai. Tai Robis,o ne Lukas privertė mane pamiršti senąją , bjauriąją, smurtaujančią, burnojančią Bridžitą.

Būkim bjaurūs, bet teisingi - tai Robis savo bjauriu charakteriu mane užgrūdino ir sugebėjo išlaikyt sveiko proto, kai Lukas paspruko paspraudęs uodegą.

Regėkim dalykus realiai - kažkuriuo metu supratau, kad su Bridžesu jaučiuosi saugi, rami ir laiminga. Supratau, kad kažkuriuo metu lyg ir žvėriškai pamilau savo beveik tikrą brolį.

Pakėliau galvą nuo Bridžeso peties ir įsmeigiau savo akis į jo veizolus.

- Kaip gyveni?- paklausė jis, nykščiu glostydamas mano smakrą.

- Ne “kaip tu”, “Kaip sekasi”, “kaip laikaisi”, o “kaip gyveni”?- nusijuokiau.- Kaip visada gerai. Kaip tu?

- Puikumėlis,- pasišaipė.

Perverčiau akis , suėmiau jo skruostus savo delnais ir įsegiau bučkį į lūpas, stengdamasi išlikti pasistiebusi, nes kažkodėl kojų raumenys jau nenorėjo likti tvirti, kaip Robio lūpos paliesdavo manąsias.

Po kelių sekundžių , supratusi, kad kojos nebeišlaikys, stumtelėjau Robį nuo savęs.

Priėjau prie dėžės ir užvožiau dangtį, rūpestingai priklijuodama lipnią juostą.

- Jeigu tėvai sužinotų, ką jų vaikai išdarinėja likę namuose vieni, mūsų šeimoje būtų vienas kastratas ir jo sterilizuota sesuo,- pareiškiau nežiūrėdama į brolį.

- Jiems juk nebūtina sužinoti,- beveik girdėjau kaip mirktelėjo ir prigulė ant mano lovos.

Paėmiau dėžę į rankas ir patraukiau durų link. Pasisukau į brolį:

- Eini?

- Naaah, aš geriau pagulėsiu,- paerzino.

- EIk šikt,- pasiunčiau ir išsiboginau koridoriun.

Tų daiktų man nereikėjo.

Tik ne kai kiekvieną sekundę jie būtų priminę Luką.

Nustūmiau dėžę žemyn vis paspirdama vienu laipteliu žemyn.

Tai buvo pernelyg paprasta.

ŽENKLAS, pasakysiu jums.

Taip nuspardžiau dėžę iki konteinerių , stovinčių išvažiavimo į gatvę gale.

Nusibraukiau rankas vieną į kitą. Gerokai pridusau.

Jau temo - diena į vakarą apsiniaukė ir dabar pažeme sklandė juodi lietaus debesys, aptemdydami viską aplink.

Trumpam atkėliau didelio balto kubo dangtį ir išsitraukiau vieną cigaretę iš sumaigyto pakelio.

Įtraukusi pirmą dūmą prisėdau ant dėžės ir apsidairiau.

Daugumos kaimyninių namų kiemai buvo tušti.

Keista.

Žvilgtelėjau į savo langą ir maždaug tą akimirką išgirdau:

- Lein?

Apsidairiau pašokusi nuo savo “kėdės”. Robis? Iš kur jis čia..

- Bridžita ,- balsas pasidarė garsesnis, o gal aš tiesiog supratau, kad jis sklinda man iš už nugaros. Buvau pamiršusi apžiūrėti tą teritoriją.

- Nustebinau?- nusišypsojo vaikinas, stovintis per kelis žingsnius nuo manęs.

Garsiai nurijau seiles ir sustingau su cigarete, smilkstančia tarp pirštų.

Netikiu.

Patiko (35)

Rodyk draugams

~ easybreezy | 2010-12-14.

9 komentarai įrašui “Trisdešimt aštunta stadija - sugrįžimas”

  1. dabar taip. Man patinka kai tu rasai ir kaip tu rasai. ir as pasiilgau tavo skyriu. ir noriu dar. ir sekmes :)

  2. Ow gash… negalėjau patikėt…, nors ne, galėjau:)
    Taigi. Tai buvo gerai, puikiai, nu žodžiu taip… B.Leiniškai:D. Man patinka jau vien tai, kaip tu rašai šią istoriją. Toks savaime atsipalaidavimas gaunas.
    Ir, aišku, ten Lukas, kaip kitai? (juk taip?)
    Laukiu. Ir būk žmogus, nekankink. Pabaik garbingai ir su vėjukais:D

  3. aaistuteaa, ir ačiū,ir tu labai maloni, ir bus tų skyrių, ir už sėkmę irgi ačiū.;D
    savaipkeista, che, tai jau reik manyt, kad Lukas. Ir ačiū už tavo pagiriamuosius (bent jau aš juos taip suprantu) žodžius.
    Ir nekankinsiu. Ir pabaigsiu. Ir tikiuosi, kad vėjukų bus nemažai. Tik nesu tikra, ar jums pabaiga patiks.:) bet čia jau kaip bus, taip.

  4. Neišsiplėsiu… Patiko. Geeeeerulis!!!! Kaip visada puikiai! Dievinu šį rašymo stilių! Soooo, šis skyrelis bent truputi prablaškė :)

  5. Čiuju ant galo Bri AND Bri neliks kartu, tiesa?
    O šiaip, skyriukas geras, patiko..

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘681232973 which is not a hashcash value.

  6. tali, nu kaip.. Aš vis dar nematau savo rašliavose jokio normalaus stiliaus, bet čia kitas reikalas. šiaip ačiukas, kad skaitai ir lauki.;D
    Gutuk, nu kaip neliks.. nu nežinau.. jeigu taip, kaip planuoju dabar pabaigti ,tai .. aišku aš galiu persigalvot.:)

  7. http://kodamar.com/92523/the-benefits-of-site-flipping

  8. 41. Great paintings! That is the kind of info that are supposed to be shared across the internet. Disgrace on Google for no longer positioning this submit upper! Come on over and seek advice from my web site . Thanks =)

  9. 45. I savour, cause I discovered exactly what I was having a look for. You have ended my four day lengthy hunt! God Bless you man. Have a nice day. Bye

Palikti komentarą