BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

trisdešimt ketvirta stadija - apgailėtinas apgailėtino apgailėtinam

Beveik mirusi nusibeldžiau ligoninėn - skuosdama informacijos link užmečiau akį į veidrodį ir turėjau progą pasigrožėt savo išsipešusiais plaukais ir tamsiais paakiais. Nejučia sudrebėjusi skuodžiau toliau.

Man nurodė į kurį gydytoją kreiptis tad ten ir bėgau - per kokias trylika sekundžių užšokavau laiptais iki penkto aukšto ir pasileidau koridoriumi link nurodyto kabineto.

Pamačiusi jo duris uždarinėjantį vyrą melsvu chalatu, šūktelėjau:

- Palaukit.

Jis kiek suglumęs stabtelėjo ir palaukė manęs, netrukus atsistojusios prieš jį.

- A..ar jū..jūs daktaras Ter..terrrrakowskis?- uždususi bandžiau kalbėti suprantamai.

- Bridžeso sesuo, reik manyt?- pasiteiravo.

- Ta..taip,aš. Ka..kas jam?- deguonies trūkumas painiojosi su išgasčiu ir beprasiveržiančiomis ašaromis.

- Eime, pasikalbėsim,- pakvietė, modamas ranka.

Nužingsniavome koridoriumi palatų link.

- Kas nors blogo?- jau atgavusi kvapą pasiteiravau.

- Kaip čia pasakius. Ne. Ko gero.

- Ką tai.. turėtų reikšt?

- Na, pradėkim nuo to, kad prieš porą valandų gavom iškvietimą iš vieno baro netoliese..

Sunkiai atsidusau. Dieve.

- Policija pranešė apie muštynes, sakė, kad gali būti nukentėjusiųjų.

- Tai jis susimušė su kažkuo? Kodėl?

- Ne, ne tai. Sužeistų ten nebuvo, bent ne dėl muštynių. Besiruošiant važiuoti, atlėkė kažkoks vaikinas ir pranešė, kad baro tualete be sąmonės guli vyras.

Išplėčiau akis.

- Ką? Kaip tai??

- Taip, jūsų brolį radom gulintį ant žemės visai be sąmonės.

- Kas jam atsitiko??

- Pasirodo, kad perdozavo. Žinojot, kad jūsų brolis vartoja narkotikus?

Tankiai sumirksėjau.

- Kaip čia pasakius,- nenatūraliai nusijuokiau,- o kas nėra bandę?

- Hm. Kaip matau, žinojote. Šitas pomėgis jūsų broliui vos nesibaigė mirtimi. Manau, kad neturėsiu kitos išeities, tik rekomenduoti jam gydymą.

- Kokį gydymą?

- Nieko drastiško. Įprastas kursas išsivadavimui nuo priklausomybės.

- Bet jam viskas bus gerai?

- Išplovėm skrandį. Gyvens. Bet dar kartą kartoju - tai galėjo baigtis mirtimi. Turėtumėt susirūpinti savo broliu.

- Susirūpinsiu, būtinai.

Sustojome prie palatos durų:

- Neisiu su jumis. Neužsibūkit, šiaip ar taip pamatysit jį rytoj, nematau reikalo ilgai laikyti čia. Nebent, aišku,atsisakysite gydymo. Tuomet turėsime tai padaryti priverstinai.

- Ne, neatsisakysim..-užtikrinau, tiesą sakant, ne tokia ir tikra tuo, ką sakau.

Silpnai nusišypsojau daktarui ir žengiau palaton. Jis neatsakė tuo pačiu.

Robis gulėjo lovoj ir bereikšmiu žvilgsniu stebeilijo į sieną. Išgirdęs, kad įėjau, atsuko akis į mane, bet žvilgsnis nė trupučio nepasikeitė.

Priėjau prie lovos rinkdama žodžius.

- Bridžesai, po velniais.

- Lein,- silpnai šyptelėjo.

- Kas tau užėjo?- piktokai paklausiau.

- Nieko. VIsai nieko,- liežuvis truputį pynėsi.

- Nepasakok. Kas?

- Sakau, kad nieko.

- Tai jau taip. Sutapimas, kad pridarei nesąmonių būtent po .. to, kas vakar įvyko.

- Tai aišku.

- Aš kvaila, bet ne tiek.

- Džiaugiuosi dėl tavęs.

- Bridžesai, baik nesąmones ir bent kartą pabūk suaugęs.

Jis nutilo ir nusuko veidą kiton pusėn.

Po kelių minučių jam vis dar laikantis tos pačios taktikos, prabilau:

- Tai tikrai nėra suaugėliškas poelgis.

Išgirdau prunkštelėjimą,o tada Robis atsisuko į mane.

- Puiku. Pasikalbėkim. Kaip du suaugę žmonės.

- Puiku. Laukiu paaiškinimo. Ką čia sau susimąstei.

- Jau sakiau. Nieko. Neapskaičiavau dozės.

- Ką vartojai?

- Nieko, ko nesi ėmusi tu.

Perverčiau akis.

- TIkslus pavadinimas?

- Ką tai pakeis?

- TIkslus pavadinimas,- buvau nepermaldaujama.

- Trys gražios raidelės - L.S.D.

- Na va ir suklydai - to tai jau tikrai niekad neėmiau.

- Aišku. Kur jau. Kur jau tu, šventoji Lein, galėtum.

- Nesišaipyk. Aš rimtai sakau.

- Spėju, kad ta lapė būtent po vienos tokios dozelės ir atsirado.

- Ar baigsi tu apie tą lapę?

- Kodėl turėčiau? Įstabu, žinai,- Roberto tonas buvo .. šlykštus tiesiog. Gašlus kažkoks.

- Klausyk, iš ryto tikrai buvau nusiteikusi su tavimi viską išsiaiškint, grįžau namo visa laiminga ir pasiruošusi aptarti mūsų galimybes, bet..

- Mes neturim jokių galimybių, Lein.

- Matau,- suvokiau, kad per visą pokalbį nepajudėjau iš vietos - kaip įkalta stovėjau vidury palatos.

- Džiaugiuosi.

- Kodėl tu toks bjaurus, Bridžesai? Buvau pamiršusi šią tavo pusę.

- Man neįdomu. Norėčiau, kad dingtum iš mano palatos.

- Atsiprašau?- garsiai gurktelėjau seiles.

- Girdėjai.

Patylėjau virdama iš pykčio.

- Tu teisus. Girdėjau. Bet žinai, ką? Neišeisiu. Man ir čia labai patinka,- atšoviau ir klestelėjau į kėdę netoli jo lovos.

Vėl nusuko veidą į sieną.

- Nieko tuo nepasieksi,- sumurmėjo.

- Net neabejoju.

Įsistebeilijau į jį, žvilgsniu gręždama skylę nugaroj. Vistiek kada nors atsisuks.

Erzino tik tai, kad negalėjau niekuo paaiškinti staigaus jo subjurimo. Na, nebent vienu dalyku..

- Tu pyksti dėl to, kas atsitiko?- paklausiau.

Tylėjo ir neatrodė, kad ruošiasi atsakyt.

- Bridžesai.

- Ne, aš nepykstu,- tariausi išgirdusi.

- Kur jau,- burbtelėjau ir susigūžiau kėdėj.

Po kurio laiko atsistojau iš vietos ir priėjau prie brolio lovos, patikrinti, ar miega.

Gulėjo plačiai atmerkęs akis.

- Tau viskas gerai?

- Jo, ir todėl guliu ligoninės lovoj.

- Turiu omeny dvasinę savijautą, kvaily.

- Kaip ir,- balsas buvo ramus ir nebepiktas - toks, kokiu kalbėdavo su manim pastaruosius kelis mėnesius.

- Tu tikras? Tikiuosi, nekaltini savęs dėl to, kas nut..

- NE,- nukirto.

- Supratau, supratau. Sakė, kad išleis tave, jei sutiksi gydytis.

- Tegu net nesvajoja.

- Ne, tai tu net nesvajok, kad nesigydysi. Jei reikės, pririšiu prie kėdės ir pati nutempsiu kur reiks.

- Ir tempsiesi save kartu. Tu darai lygiai tą patį, ką ir aš. Tik esi apsukresnė ir niekas tavęs nepagauna.

- Nustok būt toks bjaurus ir mudu pasikalbėsim apie namų arešto sutrumpinimą.

- Ką?- išplėtė akis.

- Tau namų areštas, Bridžesai. Ilgam. Be mano žinios neisi niekur.

- Kas per..

- Ar tu bent įsivaizduoji, ką jaučiau tą valandėlę, kol nežinojau, kas tau atsitiko? Gal tu ir esi beširdis asilas, nemokantis prisirišt prie žmonių, gal aš ir esu Bridžita Lein, niekad neparodanti šiltų jausmų, bet dabar tu vienintelis man artimas žmogus ir aš nesiruošiu taikstytis su mintim, kad nuo tokių nesąmonių galiu tave prarast, supratai?

Kiek patylėjęs atsakė vos girdimai:

- Supratau.

- Džiaugiuosi. O dabar pamiegok, einu namo. Pasimatysim ryt iš ryto. Ateisiu tavęs pasiimt.

- Gerai, valdove,- sumurmėjo.

- Puiku, broliuk. Žiūrėk, kad rytoj būtum kaip agurkėlis.

- Whatever..

Išėjau iš palatos, prieš tai pakštelėjusi broliukui skruostan.

Net neabejojau, kad man išėjus tuoj pat nusibraukė žandą, kaip kad daro maži vaikai.

Nuo tokios minties pati sau išsišiepiau.

Grįžusi namo griuvau lovon kaip cemento maišas. TIkėjausi, kad rytojus niekad neateis.

Tik vienas klausimas :

IR KADA MANO GYVENIMAS PASIDARĖ TOKS APGAILĖTINAS?

Rodyk draugams

Trisdešimt trečia - paspruko paspraudęs uodegą

Parskuodžiau namo kaip penki vijurkai kartu sudėjus.

Besikuisdama kišenėse raktų išmėčiau visą jų turinį ant žemės. Tyliai keikdamasi puoliau viską rinkti ir kimšti atgal , kur jiems priklauso.

Nekantravau pasikalbėti su Robertu ir viską išsiaiškinti. Ta prasme, kai pagalvoji.. kas čia tokio? Jėėzau, mes gi net nevisai giminės. Ir šiaip. Gi nesiruošėm susilaukt vaikų, kurie galėtų būt penkiaakiai šešiakojai kraujomaišos vaisiai.

Atsirakinau duris, vos pataikydama raktu į skylutę ir įsiveržiau vidun.

Namuose buvo tylu.

- Robi?- pašaukiau.

- Robertai,- pakartojau, eidama toliau į kambarį.

- Bridžesai, nu.

Nieko. Apėjusi visus namus supratau, kad butas visai visai tuščias.

Šūdas. Jau išlėkė, tas asilas. Tas prakeiktas karštakošis emocingas mulkis. ( atkreipkit dėmesį į tai, kas pirma pasiuto ir išlėkė iš namų).

Klestelėjau ant savo lovos, saulės nutviekstame kampelyje iš kur galėjau matyti puikią urbanistinę Niujorko panoramą.

Dabar turėjau laukti.

Kita vertus.. Jeigu jis išlėkė piktas, sulaukti greitu laiku beveik be šansų.

Be proto užsimaniau valgyti. Iškuičiau visus namus, ieškodama ko nors valgomo. Nepaisant to, kad vakar buvau prisipirkusi galybę maisto, dabar niekas iš turimų produktų neviliojo. Praeidama įmečiau vakarykščius mėsainius į šiukšlinę. Kad juos kur.

Grįžusi atgal į savo miegamą zoną, kurioje šiuo dienos metu buvo ypač jauku, išsitraukiau iš džinsų kišenės telefoną ir puoliau kuistis po maisto į namus telefonų numerius.

Išsirinkau suši rinkinį iš netoliese esančio japonų restoranėlio. Beliko laukti.

Ir kankintis. IR dar palaukti. Paskui dar truputėlį pasikankinti.

Pasiėmiau į rankas knygą ir sustingau viena poza sekančiai valandėlei. Iki atvyko maistas.

Su dėžele rankose grįžau į savo vietelę. Atsidariau plastikinį dangtelį ir meiliai pažvelgiau į suši. Į nosį tvokstelėjo kvapas.

Jėzau, koks šlykštus.

Staiga valgyti nebenorėjau. Trenkiau dėželę ant grindų, išbarstydama jos turinį.

Pasibjaurėjusi vėl įlipau į lovą ir tęsiau skaitymą.

Visiškoj tyloj ir ramybėj sulaukiau devynių vakaro. Brolis nė nosies nerodė. Niekšelis tas.

Pabaigiau savo paskutinę knygą, išnaršiau visą internetą ir žiauriai neturėjau ką veikt, todėl varčiau rankose savo mobilųjį ir svarsčiau, kam čia paskambinus. Eit iš namų niekur nenorėjau, mieliau būčiau išgėrusi taurę vyno su Teo ar Džeimiu, bet tai neabejotinai reiškė pokalbius apie jųdviejų santykius, ko aš norėjau mažiausiai. Bent jau tą akimirką.

Apie pusę dešimt suskambo mobilusis. Net pašokau, jam ėmus vibruoti mano rankoje, kur , užsisvajojusi, jį vis dar laikiau.

- Klausau??- truputį šaižokai atsiliepiau.

- Bridžita?

- Aš,- patvirtinau.

- Tu mieste?

- Na, taaaip.. Su kuo.. kuo kalbu?- suglumau, pažvelgusi ekranėlin, kur puikavosi nepažįstamas numeris.

- Čia Izis. Iš Naujųjų vakaro,- pridūrė, vyraujant tylai.

- Aaa,- prisminiau,- labas.

- Labas.

- Labas,- pakartojau.

- Tai tu mieste? Gal.. norėtum kartu išgert kur?

Trumpam užsimerkiau ir giliai įkvėpiau.’

- Gerai. Puiku.

- Po valandos Astorijoj būtum?

- Aišku,- silpnai nusišypsojau pati sau ir numečiau ragelį.

Puoliau ruoštis : pirmiausia sušlaviau nuo žemės suši liekanas, tada išsiploviau galvą, apsirengiau ir vis dar su šlapiais plaukais išskuodžiau lauk.

Tegu paspringsta tas Bridžesas.

Neskubėdama nukaukšėjau į Astoriją. Dar buvo likę dvidešimt minučių. Prisėdau prie baro ir ėmiau laukti, tingiai apžiūrinėdama kitus, ten sėdinčius.

Nepastebimai nužvelgiau gėrimų meniu. Būčiau užsisakiusi Stoličnaja vodkos, jei nebūčiau bijojusi pasirodyti alkoholike.

Likus penkioms minutėms iki sutarto laiko išgirdau žingsnius. Pašokau iš vietos, pasitikdama Izį. Buvau pamiršusi, o gal net ir nepastebėjau tą vakarą, koks jis garbanotas, kas skausmingai priminė kitą garbanotą, tik kad ryžą, bičą. Ir koks.. patrauklus. Žodžiu.

Nusišypsojau, atsakydama į jo šypsenėlę ir mudu apsikabinom.

- Labas,- pasisveikinau, mums susėdus.

- Labas,- vis dar šypsojosi.

- Labas,- pakartojau.

- Labas,- juokėsi.

- ..

- Seniai matėmės,- konstatavo.

- Ir tik kartą.

- Tiesa. Kaip laikaisi? Išgersim ko nors?

- Atsakymas į antrą klausimą - džino su toniku, atsakymas į antrą klausimą - neklausk. Kaip tu?

- Visada puikiai. Kaip Lukas?

Truputį užspringau seilėmis.

O. Lukas. Staiga prisiminiau, kodėl vengiau Izio. Jis man priminė Luką. Puiku.

- Gerai, manau,- nukirtau, leisdama suprasti, kad daugiau žodžių nereikia.

Jis nežymiai šyptelėjo, mane tuo įsiutindamas. Aišku, kad viską suprato iš mano tono.

- Tik nesakyk “Ar nesakiau”,- piktai paliepiau.

- Nebūčiau net pagalvojęs apie tai,- išsiviepė.

Perverčiau akis.

- Nepasakok.

Priešais mudu buvo pastatyti gėrimai. Tuoj pat srėbtelėjau iš taurės.

 - Kodėl nepaskambinai anksčiau? Kodėl tik dabar mane prisiminei?

- O, paskutiniu metu neypač eidavau pasilinksmint. Baigiamasis universiteto darbas.

- O ko aš tikėjausi? Gal nuoširdaus atsakymo? Imu darytis naivoka,- pati sau sumurmėjau.

- Na, tu neparodei didelio noro bendrauti tą rytą, kai pabėgai.

- Aš nebėgau.

- Priešingai nei tu, aš naivus nesidarau. Manęs gali neapgaudinėtm,- Izio lūpose žaidė nepikta šypsenėlė.

- Kaip pasakysi.

- Ko tokia pikta?- panoro sužinot.

- Ooo. Paskutinės dienos nebuvo lengvos.

- Turiu bent mažiausią šansą ką nors apie tai sužinoti?

- Ne, nemanau. Užteks atvirumo - į gerą tai neišeina.

- Kaip sau nori,- gūžtelėjo pečiais.

Dar kiek pasišnekučiavę patraukėm namo - Izis pasišovė mane palydėti.

Visai nebuvo taip nejauku ir nemalonu.  Atvirkščiai - seniai bendravau su kuo nors ne iš mokyklos ir kuo nors, kieno vardas nėra Lukas.

- Beje, kad jau prakalbom apie tai,- mudu kaip tik aptarinėjom vieną merginą, praėjusią pro mus, su kuria pasisveikino Izis. Pasirodo, ji buvo modelis. Labai labai nesveikai atrodantis modelis,- tu sulysai?- pasiteiravo.

- O, ar taip matyti? TIkrai nenumečiau tiek daug, kiek atrodo,- nusišypsojau.

- Žiūrėk tu man,- pagrąsė.

- Žiūrėsiu,- pažadėjau.

Priėjome mano namus.

Lemiama akimirka, sakyčiau. Nuo tada kai išvažiavo Lukas ir aš ėmiau tampytis po barus ir klubus, tokia scena pasikartodavo kone kas vakarą. TIk paprastai aš būdavau Izio vietoje. Aš būdavau ta, kuri sulaukdavo arba nesulaukdavo kvietimo.

- Užeisi?- visgi pasakiau, suvokusi, kad kito kelio, ko gero, nėra. Juoba, kad Izis tikrai nebuvo tas, kurį galėtum be širdies skausmo paleisti.

- Gal ir galėčiau užsukt minutei,- suokalbiškai mirktelėjo.

- Puiku,- paėmiau jo ranką ir nusitempiau vidun.

Man nerūpėjo - brolis namie, ar ne. Buvau visai jį pamiršusi.

Užkilom liftu tylėdami, tik stovėdami vienas šalia kito sunėrę pirštus ir tyliai niūniuodami kas sau. ( Izis niūniavo “Row row row your boat”, o aš, tuo tarpu, Batmano teminę dainą.).

Nusivedžiau vaikiną savo buto link.

Durys buvo užrakintos abiem spynomis, kas reiškė, kad brolio nėra. Neklydau - viskas buvo taip, kaip ir palikau.

- Vyno?- pasiūliau, vesdama draugą prie sofos, o pati, tuo tarpu, eidama baro link.

- Gal taurę..- išgirdau odinės sofos girgžtelėjimą, jam sėdant.

Pagriebiau butelį vyno, dvi taures ir grįžau pas Izį.

- Kelkis, einam į gražesnę vietą,- paliepiau ir jis nusekė mane į mano kampelį, iš kur atsivėrė kvapą gniaužianti naktinė panorama.

- Vau. Įspūdinga. Viena gyveni TOKIOJ vietoj?

- Ne, tiesą sakant, su broliu,- paaiškinau, sėsdama ant lovos ir pildama vyną į taures. Vieną padaviau jam ir išsišiepiau.

- Už dar vieną susitikimą? Antrą ir sėkmingesnį?- pasiūlė Izis.

Gūžtelėjau pečiu ir susidaužiau taurėmis su juo.

Visas scenarijus buvo aiškus. Mane truputį pykino nuo visos suagėliškos eigos.

Pirmiausia kvietimas vidun, tada butelis vyno, kuris tenka jau ir taip nebe ant tuščio skrandžio, tada pokalbiai, staiga atsiradusi, neblaivaus proto padiktuota trauka, o toliau ir taip aišku.

Ką gi. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas.

Izis vos vos gurkštelėjo iš taurės, kai aš tuo tarpu beveik visą jos turinį susipyliau gerklėn.

- Pristabdyk,- nusijuokė iš mano apsukų.

- Negaliu,- pasakiau tiesą.

- Nes?- Izio akys išdavė susidomėjimą.

- Nes..- nesusilaikiusi išklojau jam viską, kas gulėjo ant širdies - Luko skambutį, Teo ir Džeimio istoriją, užsiminiau net apie Robį. Aišku, sakiau ne viską. Kai kurių dalykų beveik nepažįstamiems žinoti nereikia.

Klausėsi vos vos prisimerkęs ir prikandęs lūpą.

Kai baigiau viso labo pasakė kažką panašaus į :

- O aš ir galvoju, kodėl mano akį visada patraukia besikankinančios merginos? Jos turi savotiško atskalūniško žavesio.

Jis nubraukė nykščiu nuo mano veido vienut vienutėlę išsprūdusią ašarą.

Nusišypsojau ir padėjau ant žemės savo vyno taurę (jau trečią, beje).

- Tuoj grįšiu,- patraukiau į mūsų pseudovirtuvę ir klestelėjau ant baro kėdutės.

Turėjau nuspręsti, kas toliau. Buvo du keliai. Arba aš pasiduodu savo dar beveik paagliškiems hormonams ir užšoku ant Izio, arba išspiriu jį lauk, sugriaudama bet kokius tolesnius mudviejų santykių šansus.

Kądarytkądarytkądarytkąpoparaliaisdarytkadtavekurvelniasturaganaprakeiktakadtavekurvelniasužkojospragarannusitemptų.

Išgirdau sau už nugaros žingsnius. Atsisukau į Izį, šlepsintį durų link.

Pamatęs, ar veikiau išgirdęs mane, sustojo.

- Aš pamaniau, kad gal.. geriau eisiu..-matyt, jautėsi labai nepatogiai.

- Atsiprašau, kad atbaidžiau tave savo žliumbimais,- nuoširdžiai pasakiau.

- Nieko, ne dėl to. Tiesiog.. Pasimatysim kitą dieną. Tikiuosi?

- Aišku,- nusišypsojau, nors vargu ar jis tai matė tamsoje.

- Iki,- atsisveikino.

- Iki,- šnipštelėjau, beveik žliumbdama. VĖL.

Jis truputį per lėtai ėjo iki durų , tuo pats prisiprašydamas to, kas sekė toliau.

Nušokau nuo baro kėdės, kojoms tyliai dunkstelint į grindis.

Nusiskubinau prie durų ir prie jų buvau tą pačią akimirką, kai grindis nušvietė iš koridoriaus sklindančios šviesos ruožas.

Perbraukiau Iziui per stuburkaulį pirštais ir apkabinau per liemenį iš nugaros.

- Neišeik,- paprašiau gailesniu nei man būtų norėjęsi balsu.

Jis pasisuko į mane prikandęs lūpą.

Nelaukiau - atvyniojau rankas nuo jo liemens ir pasistiebusi suspaudžiau rankomis jo veidą.

Izio raginti nereikėjo - tuojau pat suspaudė mane glėby ir įmygo į ką tik užsidariusias duris.

Puolėm vienas kitą kaip pasiutę ir man vieną akimirką šovė mintis, kad jis turbūt tikrai nemelavo - gal tikrai darė tą savo atsiskaitomąjį darbą ir niekur nelindo iš namų, nes atrodė, kad nebuvo kokius metus matęs moters akyse. Ar bent jau laikęs rankose.

 

Patogumo dėlei persikėlėm į mano miegamąjį plotelį. Kažkuriuo metu Izis pareiškė norįs mane nufotografuoti savo atsiskaitomąjam. Ne dabar, aišku.

Tik nusijuokiau iš jo žodžių ir toliau sėkmingai šalinau kliūtis - rūbus nuo jo kūno.

 

Dar po kažkiek laiko išgirdau duslų bumbsėjimą į grindis. Suvokiau, kad vibraciją. Susierzinusi pasilenkiau ir ėmiau ranka graibyti po lova. Pagriebiau savo telefoną, kad pasižiūrėčiau kas skambina ir ignoruočiau trukdantį skambutį.

Tačiau tokios mintys išnyko iš karto, kai tik žvilgtelėjau ekranėlin.

Numeris buvo nežinomas, tačiau iš kodo spėjau, kad priklauso vienai iš valstybinių įstaigų - gaisrinei, policijai arba ligoninei. Tikėjausi, kad ne paskutiniajai.

- Klausau?- mano balsas buvo siaubingai išgastingas.

- Bridžita Lein?

- Aš,- patvirtinau šaltam moteriškam balsui.

- Centrinė ligoninė. Ar pažįstate Robertą Bridžesą?

- Aišku, jis mano brolis. Kas atsitiko???- puoliau į paniką.

- Kol kas tiksliai negaliu pasakyti. Reikėtų , kad prisistatytumėte į ligoninę.

- O Viešpatie, gerai!- sušukau panikoje ir numečiau ragelį.

Izis žiūrėjo į mane visai nesuvokiančiu žvilgsniu.

 - Atsiprašau, bet turiu važiuot į ligoninę. Nepyk, bet mano brolis..

- Nieko, Bridžita, tikrai. Juk nesiruošiu mirt. Tave palydėt?

- Ne, jei galima, norėčiau eit viena. Nežinau, kas jam. Nenorėčiau išgirst blogiausių žinių prie tavęs. Nežliumbianti aš kur kas gražesnė.

- TIkrai?

- Visiškai tikrai.

Puoliau rengtis, rydama ašaras - juk mano broliui negalėjo atsitikt nieko blogo?

Užtenka mano mamos. Negali gi visi, kuriuos myliu, mirt?

Rodyk draugams

Trisdešimt antra stadija

Iš karto įspėju, kad klaidų bus daug, nes nesu įpratusi rašyt tiesiai į blogas.lt sistemą, tačiau tačiau. Wordas stumia dūrą, tad daugiau kaip ir nieko nelieka. Tai perskaityk ir ištaisyk klaidas, kad jų nebūtų,- pasakysit. Tingiu,- atšausiu. Iš tikrųjų tai ne tik kad tingiu , bet ir nelabai turiu laiko. Na, ir šiaip. Žodžiu, tikiuosi nenumirsit iš nuobodulio. ;)

Jėzaukristausuperžvaigžde, tai negali būti tiesa. Tiesiog neįmanoma. Tas alsavimas kažkur šalia, svetimo kūno šiluma.. Tai netikra. Tai NEGALI būti tikra. Įsakau, kad tai nebūtų tikra.

________________

Išgirdau skambutį. Ganėtinai tolimą tokį, bet visgi tikrą ir aiškiai priklausantį mūsų durims.

Ar tam tikrai jų daliai. Kaip ten bebūtų.

Atsimerkiau, pasitryniau akis ir nustūmiau nuo savo veido sunkią ranką. Miegojimas vienvietėje sofoje tikrai nebuvo gera mintis.

Skambutis pasikartojo. Ir vėl. Žiovaudama tryniausi akis, sėdėdama ir dairydamasi. Ir bandydama suprast, kas visgi čia nutiko. Ta prasme tiksliai. Įkyrusis skambintojas nenurimo, tad nusipurčiau ir atsistojau , kol kas dar ant sofos.

Nušokau nuo jos, bandydama nekliudyti Roberto kojų, visaip išsidraikiusių ant sofos. Man dar nespėjus iš vonios pagriebti chalato ir aprinkti išmėtytų aplink rūbų, išgirdau duslų duknstelėjimą.

Išgasdinta netikėto triukšmo pašokau, tačiau pamačiusi, kad tai tik brolis išdribo iš sofos, nusiraminau. Susiveržiau chalato dirželį ir patraukiau prie durų, už kurių vis dar kažkas nerimo.

Pradariau duris tik vos vos, pro plyšelį iškišau nosį, visa pikta ir pasiruošusi trenkti tam žmogui, kas jis bebūtų.

- Teo,- išsišiepiau, pamačiusi jo bet kaip išdrikusius gelsvus plaukus ir mielą nosytę, smalsiai žiūrinčią į mane.

- Kam toks paslaptingumas ir delsatis?- pasiteiravo,- bandydamas man per galvą pažvelgt vidun.

- Nieko. TIesiog nieko. Kaip tu?

- Daugiau niekad negersiu tiek brendžio. Apskritai negersiu brendžio. Žiauru. Be to, kai kas nutiko.

- Kas?- susirūpinau staiga nusileidusiu draugo balso tonu.

- Nepakviesi vidun?- šyptelėjo.

- Dabar nevisai tinkamas laikas..-nutęsiau,- klausyk, palauk manęs vestibiuly, po penkių minučių būsiu. Eisim išgert kavos ir sukirst po raguolį. Gerai?

Teo veidas nušvito miela šypsena.

- Puiku.

Uždariau duris ir užsukau apatinę spyną. Jėzau.

Robis sėdėjo ant grindų, vieną sulenktą ranką pasidėjęs ant sofos, kita trindamasis pakaušį.

Nežinojau, kaip į jį reaguot, po .. to.

Nedrąsiai šyptelėjau, nežiūrėdama į veidą.

- Nuo kada turi tą lapę ant raktikaulio?- švelniai pasiteiravo tas, užuot pasisveikinęs ar kaip kitaip sureagavęs į mano gestą.

- Ar tu tikrai DABAR nori apie tai kalbėtis?- kiek isteriškai paklausiau, eidama savo kambariuko link. Turėjau greitai susisukt.

- O apie ką nori kalbėtis DABAR? Gal apie..

- Aš nenoriu kalbėtis iš viso,- nutraukiau brolį, kol nepasakė ko nors šlykštaus, ką, net neabejojau iš staiga šiurkštaus pasidariusio balso, ir ketino padaryt.

Išgirdau tik nepritariamą šnirpštimą ar prunkštimą,o paskui užsitrenkiančias vonios kambario duris.

Parodžiau orui vidurinį pirštą.

Greit apsirengiau, tačiau negalėjau net nusipraust, nes tas kvailys specialiai užsidarė vonioj ir neišlindo iš jos, nors leidžiamo vandens garsų taip pat nebuvo girdėt.

Grįžo prie senų darbelių, idiotas.

Kiek įmanydama garsiau trenkiau durimis. Tikėjausi, kad nuo garso jam dantys išlakstys.

Teo sėdėjo ant vienos iš odinių sofučių vestibiulyje ir vartė laikraštį.  Per greitai, kad kas nors patikėtų, jog iš tikrųjų skaito bent jau antraštes.

Prisėlinusi iš nugaros uždėjau ranką jam ant peties. Krūptelėjo. Pamačius mane jo veidas vėl išsikreipė į simpatingą šypseną.

Susikabinę parankėmis patraukėm miestan.

Šnekučiuodami apie šį bei tą priėjom mielą užkandinę, kur ir įsitaisėm su kavos puodeliais ir raguoliais.

Nemėgau kalbėtis apie svarbius dalykus eidama, nes besikeičiantys vaizdai aplinkui trukdė galvoti. Teo gerbė šį mano bruožą, todėl prabilom tik kai sėdėjom vienas priešais kitą netoli lango.

- Taigi?- pareiškiau, kad jau galim aptarinėti tikrai svarbius reikalus,- kas nutiko?

Teo nelinksmai nusišypsojo kavos puodeliui, kurį suko už ąselės.

- Tai vis dėl Džeimio..

- O kas dėl jo? Susitaikėt?- apsidžiaugiau.

- Gerai būtų. Vakar buvau bare..

- Tiek supratau iš tavo pagiringų kalbų.

- Šokau ir viskas buvo taip puiku, kol į tą patį barą, niekuo gyvu nepatikėsiu, kad atsitiktinai, įsirovė Džeimis. Visiškai nusitašęs ir su mergina parankėj.

- Draugė,- gūžtelėjau pečiais. Ne tai, kad Džeimis turėjo draugių be manęs.

- Jie.. Jie bučiavosi ir ji lipo ant jo kaip paskutinė kekšė,o tam tai patiko. Mačiau iš veido, kad patiko. Viskas baigėsi tuo, kad susinervinęs grįžau namo ir vienas išgėriau dar vieną butelį Jack Daniels’o.

Šyptelėjau.

- Vadinasi, tu pavydi?

- Ne, aš..

- Teo,- prisimerkiau.

- Ne, aš tiesiog.. supratau, kad negaliu į jį žiūrėt su kitais žmonėmis. Ypač su merginomis. Dar ne.

- Tu buvai pirmasis iš judviejų, pareiškęs, kad žaviesi ir merginomis.

- Taip, bet.. Juk tai Džeimis, dėl Dievo meilės. Jis net nežinojo, kad yra visai ne hetero, o .. kitoks, kol nesusipažino su manimi.

- Galbūt jis kaip ir tu?

- Negali būt. O jei ir taip.. Koks skirtumas. Esmė tame, kad negaliu žiūrėt į jį su kitu ar kita, kas jie bebūtų.

Uždėjau delną ant Teo letenos, padėtos ant stalo.

- Ramiai. Aš su juo pasikalbėsiu, gerai?

- Ne. Bri, bet kas, tik ne tu. Juk dėl tavęs mudu ir susipykom, pirmoj vietoj.

- Širdingai dėkoju,- pasipiktinau.

- Neturėjau to galvoj. Tiesiog .. neee.

- Leisk man su juo pasikalbėti. Aš daugybę metų esu jo draugė, psichoanalitikė ir dar velniažin kas. Leisk man viską sutvarkyt, gerai?

- Gerai,- pasidavė.

- Na va, taip man daug labiau patinka,- gurkštelėjau kavos.

- Tavo eilė,- pareiškė Teo.

- Eilė kam?- nustebau.

-  Išpažinčiai. Kas čia per nesąmonės su vos pravertom durim ir neįsileidimu geriausio draugo?- prisimerkė.

- Nieko, aš tik..- juk negalėjau jam sakyt TIESOS?

- Bridžita Lein, ar buvai namo parsivedusi vyrą?- suraukė antakius ir įsistebeilijo į mane su ekstra atkaklumu.

- Ne, Teo, dar gražiau!

- Tikrai? Juk žinai, kad man viską gali . IR turi. Sakyti?

Patylėjau, nudelbusi akis į stalą.

Sunkiai atsidusau.

- Gerai. Pasakysiu. Jei prižadi manęs nesmerkt ir vistiek likt mano draugu. IR  , tai ypač svarbu, niekam nesakyt!

- Teo garbės žodis,- atidavė pagarbą.

Pasvarsčiau dar kartą, tačiau buvo per vėlu. Nebeturėjau išeities.

- Man atrodo.. Kad.. O Dieve, tai skambės taip iškrypėliškai.. Aš permiegojau..- užsimerkiau stipriai kiek įmanydama,- su Bridžesu.

Išgirdau sprengėjimą ir turėjau atsimerkti. Teo bandė atkosėti gabalą raguolio, kuris įstrigo ano gerklėj. Pašokusi iš visų jėgų trenkiau draugui į nugarą ir jis išspjovė tešlos gabalą tiesiai ant stalviršio.

Iš palengvėjimo nusijuokiau ir grįžau į savo vietą. Šis incidentas truputį padėjo pamiršti nesmagų sakinį, ištartą prieš tai.

Teo žiūrėjo į mane labai įdėmiai.

- Pyksti?- tyliai paklausiau, negalėdama pakelt į jį akių.

- Ne..- taip pat negarsiai atsakė,- Dieve, Bridžita, žinojau, kad taip nutiks.

- Kąąą?- išpūčiau akis ir pamiršau visus nežiūrėjimus į draugą,- kaip tai?

- Tiesiog. Iš visko ką pasakojai.. Jūsų santykiai tikrai mažiausiai broliški iš visų brolių ir seserų plačiojoj žemelėj. Tai buvo neišvengiama. Seniai sakiau.

- Sakei kam?

- Čia tik posakis toks,- nusijuokė iš mano įtarumo.

Vėl nuleidau galvą ir šnairai įsižiūrėjau į gatvę už lango.

- Nesigraužk. Žmogus yra toks aparatas, kurio poreikius ir instinktus tikrai sunku valdyt. Nieko baisaus. Svarbiausia dabar netylėt. Pasikalbėkit.

- Gerai, bet tik kai..

- Aš su Džeimiu palauksiu. Galėsi jį užpult iš karto kai pasikalbėsi su Robertu. Šiaušk , mergyt, kol jis dar niekur neišėjo. Pasikalbėkit, susitvarkykit viską, o tada galėsi imtis mudviejų su Garbanium, okei?

- Okei, bet..

- Jokių “bet”. Mauk. Greit tik. Greit sakau,- paragino, matydamas, kad delsiu.

Nedrąsiai šyptelėjau ir atsistojau, persimesdama per petį savo rankinę.

- Ačiū, Teo, tu daug geresnis draugas, nei nusipelniau,- padėkojau, pakšteldama jam skruostan ir į tą pakštelėjimą sudėdama visą dėkingumą draugui.

- Aišku, aišku,- nuraudo,-paskambink iš karto kai tik pasikalbėsit,- paliepė.

- Būtinai. Iki.

Lėkdama namo užmečiau akį vidun, kur prie mudviejų staliuko sėdėjo vienišas šviesiaplaukis. Nusijuokiau pati sau. Keista, kiek tas vaikinukas man įkvėpdavo jėgų. Buvau tikra, kad viskas gerai, kad nieko blogo nenutiko ir kad mudu su br..Robiu viską išsiaiškinsim.

Rodyk draugams

Trisdešimt pirma stadija - daugiau nusprendžiau stadijų nevadinti keiksmažodžių vardais. Kad tave kur žalios devynerios.

  • - Kad tave kur po perkūnais,- išgirdau Bridžeso šūksnį ir kažkokio sunkaus daikto dunkstelėjimą žemėn.

Tiesą sakant, šie keli žodžiai buvo pirmieji , išgirsti iš brolio per pastarąsias keletą dienų.

Paskubomis užsitraukiau pėdkelnes, su kuriomis kankinausi, ir nučiuožiau svetainėn, iš kur girdėjau garsus. Jei jau Robis prabilo, vadinasi, tai turėjo būti ne bet kas.

Mano mylimas brolelis sėdėjo ant grindų ir trynėsi makaulę, piktai stebeilydamas į teliką, gulintį visai šalia.

  • - Gyvas?- pasiteiravau.
  • - Jgisnnhd,- sumurmėjo ir leidęs man suprasti, kad daugiau žodžių iš ponaičio nebeišgirsiu, atsikėlęs ėmė teliką į rankas ir puolė lipdyti prie sienos.

Ne tai, kad suprasčiau, kodėl jam taip parūpo telikas pirmojo mūsų egzamino dieną.

Pervertusi akis grįžau savo miegamojon zonon ir toliau galynėjausi su rūbais.

 

Be dvidešimt penkių minučių dešimtą susitikau su Teo prie paradinių mokyklos durų. Beveik nekalbėdami stojom į registracijos eilę.

 

Jeigu išlaikysiu šią egzą,- pamaniau,- visi kiti bus vienas juokas. O ką jūs manot? Po matematikos kalbos ir istorija bus tiesiog gėlytės.

 

Penkios minutės iki pirmos išėjau į gryną orą ir atsisėdau ant paradinių laiptų.Nesivarginau nueiti toliau - čia pat užsitraukiau cigaretę, ilgesingai žiūrėdama į žalią pievelę, kur prieš gerą mėnesį dar lakstėm sportine apranga ir bandėm gerint mokyklos bėgimo rekordus.

Atrodo, daugiau man to patirti nelemta. Net fiziniai pratimai, kurių negalėjau pakęsti visą ilgą savo gyvenimėlį dabar atrodė rojus, palygint su užplūdusiu nevalgymo, mokymosi, artėjančio mokyklos baigimo maratonu.

Tikrai. Nors niekad nemėgau mokyklos, dabar jaučiausi beveik.. liūdna, kad ją turėsiu palikti taip greitai.

 

  • - Vyyyy,- išgirdau Teo balsą sau už nugaros,- tai reikalauja atšventimo!

Nepritariamai atsisukau į jį.

  • - Gal bent palauk paskutinio egzo?
  • - Ooo, čia bus tik įvadas, palyginus su fiesta, kurią iškelsim po paskutiniojo..- draugo balsas, veidas ir visa kita, ką galėjau matyti ar jausti, spinduliavo nekantrumu, džiaugsmu ir dar kažkuo.
  • - Atsiprašau, bet šįkart praleisiu.
  • - Ką?- prisėdo šalia ir ištraukęs man iš nagų cigaretę užsirūkė,- kaip tai?
  • - Taip. Tikrai neturiu nuotaikos siaust. Juoba, kad liko dar.. keturi egzai.
  • - Kokia tu nuobodi,- pervertė akis.
  • - Atsiprašau ir už tai, tačiau jau turėjai apsčiai laiko tam išsiaiškint.

Nusijuokęs Teo mane apkabino viena ranka ir paspaudė sau prie šono.

Tą akimirką mudu aplenkė Džeimis, ką tik išėjęs pro mokyklos duris.

  • - Džeimi,- su šypsena balse pašaukiau.

Jis atsigręžė į mane - visai nepanašus į save be tų garbanų, kurios visad vydavosi apie jo galvą.

Pašaipiai nužiūrėjo mudu su Teo ir pabrėžtinai nenatūraliai linktelėjęs mudviems atsainiai nužingsniavo takeliu tolyn.

Susižvelgiau su Teo.

  • - Matai, apie ką kalbėjau? Tai siaubinga. Dievaž, tuoj iš geriausio draugo jis taps priešu.

Teo neatsakė. Tik pliaukštelėjęs man per nugarą pašoko ir pasakęs : „pasimatysim” nuskriejo paskui Džeimį.

Stebėjau, kaip vejasi jį smėliu pabarstytu takeliu ir .. pralenkia, skubiu žingsniu maudamas tolyn tol, kol išnyko kažkur gatvėj.

 

Parsiradau namo, prieš tai prekybos centre prisikrovusi pilną krepšį maisto. Ruošiausi praleisti kaloringą vakarą prie televizoriaus. Jeigu tik Bridžesas grąžino jį ant sienos -ten, kur ir buvo jo vieta.

 

Televizorius buvo ant sienos. Ačiū Dievui. Ar Bridžesui, kurio, beje, nesulaukiau visą vakarą.

Jau sutemus įsitaisiau ant sofos ir puoliau inirtingai junginėti kanalus, viena ranka burnon kišdamasi ką tik pasigamintą home-made mėsainį.

 

Apie pirmą ryto jaučiausi visiškai pavargusi ir.. visiškai pilna, nors tebuvau sudorojusi tą nelaimingą mėsainį. Prieš keturias valandas. Kiti trys, kurie orkaitėje atrodė tikrai apetitiškai ir net neabejojau. Kad visus be vargo suvalgysiu, mėtėsi lėkštelėje netoli sofos.

Po paraliais. Vos ėmusi valgyt pasijutau tiek pilna, kad daugiau nebepajėgiau.

 

Kelios minutės po pirmos mane išgasdino griausmas. Praėjo kelios skeundės kol susigaudžiau, kad tai viso labo telefono vibracija.

Vau.

Nė nepasižiūrėjusi  kas skambina paspaudžiau žalią atsiliepimo mygtukėlį.

Pridėjau aparačiuką prie ausies.

  • - Klausau?

Kurį laiką ragely tvyrojo tyla. Girdėjau tik kažkieno tolimą alsavimą ir prislopintus balsus, kalbančius nežinoma kalba ar slengu.

  • - Bridžita?- kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė balsas.

Akimirkai praradau amą. Kas per..

  • - Bridžita?- pakartojo tas pats balsas.
  • - Čia tokios nėra,- šaltai išpyškinau ir numečiau telefoną. Jis nučiuožė grindimis ir atsitrenkęs į komodos kampą užgeso.

Sėdėjau ant sofos ir gaudžiau orą. Kas per..

Po paraliais. Kaip.. Kaip jis drįsta??

Pasiutau.

Per pastaruosius suknistus penkis mėnesius sugebėjau beveik visai JĮ pamiršt, išmest iš galvos ir apskritai nebereaguot išgirdusi jo vardą, Afrikos pavadinimą, žodį „rašytojas”, „raudonplaukis” ar bet kurį kitą iš milijono, kurie man priminė Luką.

Bet kur jau. Jei jau kankint, tai kankint ilgai ir skausmingai taip?

Kam, po perkūnais, jam prisireikė man skambint ir manęs ieškot? Ir..

Tai šaukėsi alkoholio. Jeigu galima, visos statinės.

Pašokusi ant kojų kaip viesulas nučiuožiau mudviejų su Bridžesu reguliariai pildomo ir taip pat reguliariai tuštinamo baro link. Pasikuitusi tarp permatomų maišelių su sudžiovinta „arbata”, vienkartinių stiklinių ir metalinių cigarilių dėklų, ištraukiau iš baro gilumos degtinės butelį.

Taip, aš tikrai nuoširdžiai nekenčiau degtinės, tačiau tą akimirką, kai galvoj skambėjo tik „Bridžita?” ištartas Luko balsu, nenorėjau nieko kito tik išmest tai iš galvos. Bet kokia kaina. Net jei apsinuodysiu skrandį suknista degtine.

 

Grįžau ant sofos. Naudodamasi visomis savo, nuo nevalgymo nusilpusios, jėgomis  atsukau dar naują butelį ir užsiverčiau. Priglaudžiau vėsų kakliuką prie įkaitusių lūpų ir pasistengiau nereaguot į šlykščiai deginantį jausmą, skysčiui nutekėjus gerkle.

 

Nebejaučiau, kada nustojau verkti, o kada vėl pradėjau. Net negalvojau, kad many, tokioj nedidelėj ir sveriančioj apgailėtinus keturiasdešimt porą kilogramų, yra tiek skysčių. Ne, rimtai. Man rodos, ašaromis, per porą valandų ištekėjusiomis mano ašarų latakais, galima būtų pagirdyt visus trokštančius pasaulio vaikus.

 

Kažkuriuo metu, kai jau buvau visai be nuovokos ir be reakcijos, išgirdau kažką besibraižant apie duris.

Netrukus tamsų kambarį apšvietė siauras ruoželis šviesos, skilndančios iš koridoriaus.

  • - Bri?.-pašaukiau brolį pirmu skiemeniu, nes daugiau liežuvis nebeapsivertė.
  • - Bri?- pakartojo ir jis, tik iš kito kambario galo ir ne todėl, kad jo liežuvis neapsivertė,o veikiausiai todėl, kad mano toks vardas.

Kai broliukas įšlitiniavo vidun ir dribo ant sofos, koja užkliudydamas lėkštę su mėsainiais, pastebėjau, kad visgi jis irgi nebuvo tyras , skaistus ir blaivus.

  • - Vėl prisigėrei?- paklausiau vos girdimu balsu, rankove šluostydamasi nuo veido ašarų, vodkos ir snarglių mišinį.
  • - Ne, aš.. aš ne.

Kiek patylėjęs atsisuko į mane.

  • - O tu?
  • - Ne, niekada,- pamelavau.
  • - Aišku,- rodosi patikėjo.

Sėdėjom tylėdami ir stebeilydami į teliką, rodantį kažkokią.. hm..įdomaus pobūdžio laidą.

Po kažkurio laiko brolis atsistojo ir vos vilkdamasis nušlitiniavo baro link.

Pasikuitė jame, tada savo striukės kišenėje.

Grįžo ant sofos ir prisitraukęs staliuką artyn, ėmė kažką ant jo daryti.

Manau, jau ir taip aišku ką.

  • - Nori?- pasiūlė man pirmai. Tikras džentelmenas. Netgi kai prisigeria.

Linktelėjau, nepajėgdama balsiai ištarti sutikimo.

Brolis pasislinko kiek toliau, suteikdamas man patogią prieigą prie stalelio.

Iš karto suėjo. Užverčiau galvą viršun ir ėmiau spaudyti šnerves, norėdama truputį palengvinti tą kol kas nemalonų jausmą nosyje. Akys vos vos apašarojo.

Pasitraukiau ir griuvau ant sofos, susirangydama embriono poza.

  • - Skambino Lukas,- pareiškiau broliui po poros minučių, ar poros valandų, kai kūnas prisipildė jėgų.
  • - O. Tikrai?- neatrodė nustebęs,- ką sakė?
  • - Nežinau. Nekalbėjau su juo,- jau artėjančios dienos šviesos apšviestame, bet vis dar apytamsiame kambaryje parodžiau jam telefoną, gulintį šalia komodos.

Supratingai linktelėjo.

  • - Kur buvai?- pasidomėjau.
  • - Aš.. Mieste.
  • - Tiek galiu ir pati, pasinaudojusi savo ekstrasensiniais sugebėjimais, atspėti,- pasišaipiau.
  • - Klube.
  • - Klube?
  • - Ar bare. Nežinau.

Linktelėjau.

Priglaudžiau galvą broliui prie peties ir užsimerkiau.

  • - Po perkūnais,- sušnabždėjau.
  • - Žinau..-tepasakė.

Po kurio laiko tylos, ko gero tada, kai jo akys jau galėjo koncentruoti žvilgsnį ir jis matė viską taip kaip pridera, Robis perbraukė pirštais man per plaukus.

Žvilgtelėjau į jo veidą, pakibusį virš manęs ir blausiai nusišypsojau.

  • - Tu nenori apie tai kalbėt, suprantu, bet, Bri, tu turi žinot, kad..
  • - Žinau,- nutraukiau brolį, puikiai nujausdama, ką jis pasakys.

 

Spėkit, kas nutiko po to.

Rodyk draugams

Trisdešimt pirma stadija - vaikščiojantys zombiai ir vargšai abiturientai.

  • - Kas čia?- pasiteiravau, suvokusi, kad laukti Bridžeso paaiškinant be paliepimo yra taip pat tikslinga, kaip tikėtis, jog betoninė siena sužais su tavimi šachmatais ir laimės.
  • - Butas,- atsakė.
  • - Kieno?
  • - Gražus, ar ne?- išsiviepė.
  • - Kieno,- klausiama intonacija dingo.
  • - Na, kaip ir mano,- gūžtelėjo pečiu.
  • - Kąą? Kaip tai tavo? Nuo kada tu turi butą?
  • - Nuo vakar, apytiksliai dvyliktos valandos priešpiet.
  • - Neišsikalinėk,- paliepiau.
  • - Tai gražus?- stumtelėjo mane vidun.

Paklusau ir patraukiau po butą apžiūrinėdama.

  • - Kam tau buto?
  • - Na, žinai.. Kitais metais studijuosiu toj mokykloj, negaliu gi visą gyvenimą sėdėt tėvams ant sprando.. Galėsiu rengti čia vakarėlius, parsivesti merginą, draugus.. Pati supranti.
  • - Iki studijų liko dar pusė metų.
  • - Na, tai kas. Kol ekonominė krizė dar nepilnai nuslūgusi, šitokie gražuoliukai gerokai atpigę.

Netikėjime papurčiau galvą.

  • - Iš kur gavai pinigų?
  • - O, žinai..Susitaupiau.
  • - Nejaugi tėvai duoda tau TOKIUS kišenpinigius?- pasišaipiau.
  • - Ne. Tiesiog , na, nepasakysi, kad mums trūksta pinigų, ar ne?
  • - Nepasakysi ir kad esam tiek turtingi, jog pinigus leistumėm nekilnojamam turtui. Kai mums aštuoniolika. Tokioj vietoj. Neapmausi. Iš kur pinigai?
  • - O Jėzau, na gerai, aš dirbu. Patenkinta?
  • - Patenkinta. Bet dar nevisai. Kuo dirbi?- stovėdama prie prancūziško lango per visą sienos ilgį žvelgiau žemyn.
  • - Tai tikrai nėra svarbu.
  • - Bridžesai.
  • - Aš maniau tu džiaugsiesi, kad pagaliau būsim mažiau priklausomi nuo tėvų,- apsimetė nuskriaustu.
  • - Prie ko čia mes? Tu gal ir tapsi, o aš liksiu įkalinta Ritos surūgime. Ačių, Broliuk, ačiū, kad palikai mane nelaimėj. Broliškos meilės viršūnė, taip sakant.
  • - Nebūk kvaila, galėsi kartais čia pagyvent. Galėtumėm grįžt namo tik savaitgaliais. O mokyklos dienom būt čia. Pagalvok, galėtumėm keltis valanda vėliau, viskas būtų daug arčiau..

Sumirksėjau .

  • - Taigi tu siūlai..
  • - Kartu čia pagyvent mokyklos dienom. Tėvai nesupyks. Ne dabar, kai savo dienas praleidžia klinikoj. Ir kekšyne, jei kalbėsim apie tėvą.
  • - Nebūk toks bjaurus. Jis gal rimtai nustojo laipiot ant svetimų bobų.
  • - Optimistė.

Perverčiau akis.

  • - Bet tu negali kalbėt rimtai.
  • - Aišku, kad galiu. Kodėl ne? Juk tai puiku. Svarbiausia, kad patogu.

 

Apsidairiau po modernų, dar praktiškai tuščią butą.

Pripažinsiu, mintis viliojo. Šviesu, erdvu.. Gal ir galėčiau save įsivaizduoti ne priemiesčio name,o moderniame bute, esančiame dangoraižyje Niujorko beveik centre..

Bridžesas, susikryžiavęs rankas ant krūtinės, stovėjo atsirėmęs į barą, kaip supratau, ir atidžiai mane stebėjo.

  • - Neslėpsiu, galbūt ir viliojanti mintis.
  • - Na, tai ir puiku. Sveikinu tapus kambariokais.

Nusijuokiau.

  • - Tu neįtikėtinas.
  • - Ačiū, tu labai maloni.
  • - Tai nebuvo komplimentas. Suprastum, jei nebūtum susikoncentravęs į save liurbis ir būtum išgirdęs intonaciją, kuria tai pasakiau.

Bridžesas iškišo liežuvį.

  • - Tėvai, aišku, nieko nežino.
  • - Nustebinkim juos,- šelmiškai vyptelėjo.

 

Pabusti valanda vėliau buvo kažkas neįtikėtino. Nebuvau taip gerai jautusis nuo.. pernai metų, kai gyvenau su mama Brukline ir keldavausi tikrai nelabai anksti.

Išsiropščiau iš lovos, kuri jau buvo paruošta man - tokioje a la nišoje, kur tik lova ir kompiuterio stalas ir tilpo. Dar nuotraukos ant sienų,o paskui mano maža erdvė išsišakojo į visą plačią buto erdvę. O smagiausia, kad atsivertusi ant pilvo, gulėdama lovoj galėjau matyti visą Niujorką, atsiveriantį pro čia pat esantį langą.

Vau.

Išsivaliau dantis mūsų mažame vonios kambarėlyje, išsiploviau savo ilgus plaukus kriauklėje, nors tai ir buvo sudėtinga, nes laikyti viena ranka plaukus, kita dušą, o jau nekalbu apie tai, kad reikėjo dar vienos rankos šampūnui, buvo problematiška.

Atsidariau lagaminą, pastatytą prie sienos , kur vakar vakare paskubomis susikišau reikalingiausius daiktus. Robis ragino tuoj pat keltis, o visą kitą sakė sutvarkysiąs savaitgalį, kai bus daugiau laiko. Lyg ir minėjo kažkokią pervežimų kompaniją, padėsiančią mums susigabenti daiktus butan. Išsižvejojau pakenčiamiausius rūbus ir greit į juos įšokau.

Vis dar rankšluosčiu apsivyniojusi plaukus patraukiau į kitą buto galą  - Bridžeso miegamąjį rajoną.

Miegojo kaip kūdikis. Nebeilgai, šiaip ar taip.

Įsibėgėjau ir su milžinišku pagreičiu šokau ant brolio.

Jo akys tuoj pat atsilapojo, išgastingos kaip velnią pamačius.

  • - Labas rytas, broliuk,- pasisveikinau, išsišiepusi kaip antikristas.
  • - Gkjjkbjkd,- sumurmėjo, dar nevisai pabudęs.
  • - Ir tave smagu matyti.

Nusiropščiau  nuo broliuko, suteikdama jam minutėlę privatumo. Turiu galvoj, jis prieš miegą turbūt suvartojo kokias tris potenciją stiprinančias tabletytes. Ko gero, šią akimirką jo Big Benas -amžinaatilsį Pasaulio Prekybos centrų dydžio. O aš, patikėkit manim, to geriau nematysiu.

 

 

 

 

Kaip ir galvojom, tėvai nesupyko. Jiems buvo visiškai nusišvilpt,namie ar dar kur, Niujorke ar Minesotoj, nusišvilpt ar iš viso gyvi. Taigi, su broliuku turėjom visišką laisvę.

Nepasakyčiau, kad labai verždavomės namo ir savaitgaliais, kaip sakėm iš pradžių.

Keisti įpročius buvo sudėtinga, tad dažną savaitgalio vakarą išlėkdavau ten, kur būdavo linksma. Ten, kur šokių, muzikos, alkoholio, sniegučio ir atsitiktinių laižiakų miksas buvo neišvengiamas.

Ir tik išimtiniais atvejais parvažiuodavom penktadienio vakarą namo. Tai nutikdavo kai Rita  tarp savo gydymo kursų, kas kartą atrodanti vis mažiau panaši į senąją save, grįždavo namo ir mes visi keturi beveik šeimyniškai pavakarieniaudavom.

Negaliu sakyti, kad nebuvo smagu. Gyvenom kaip broliai palaidūnai ir aš net neprisiminiau, paprasčiausiai nenorėjau prisiminti, kad kažkada buvo kitaip.

Tačiau kaip visi smagumai, taip ir mūsų nevaržomos linksmybės baigėsi.

Pirma, artėjo egzaminai. Nei Bridžesui, nei man, kovo mėnesį gavusiai laišką apie priėmimą iš NYU, nebebuvo svarbūs jų rezultatai, tačiau nesinorėjo ir padaryti gėdos šeimai, taigi nusprendėm pasimokyti. Todėl užuot kiekvieną vakarą pasipuošę vakarui eidami į klubą ir grįždami paryčiais, likdavom namie ir mokydavomės,o prieš naktį, kai smegeninės artėdavo prie sprogimo, pasižiūrėdavom kokį filmą, neseniai nusipirktam plačiaekraniam.

 

Mokykloje nebepatyrėm nieko tik spaudimą.

  • - Jūs Centrinio Parko Vakarų vidurinės moksleiviai. Niekas , mokęsis šioje mokykloje nėra išlaikęs brandos egzaminų prasčiau nei puikiai,- nors visi žinojom ,kad praeitų metų laida - amžinai nuo sniegučio baltomis nosimis, raudonomis dėl žolės akimis ir nesiskiriantys su Jack Daniels buteliu vaikai - egzus, jei ir laikė, patyrė visišką fiasko.

Kaip ten bebūtų, visi spaudė ir skirdavo konsultacijas, kurių ne taip ir reikėjo, todėl mokykloj  užsisėdėdavom iki vėlumos (su menkomis parūkymo pertraukėlėmis).

Greitai mudviejų su Bridžesu , o kartu ir likusių bendramokslių racioną sudarė energetinia gėrimai, cigaretės, dvigubos latte, energiniai batonėliai ir, geriausiu atveju, suzmekusios salotos išsinešimui - daugiau niekam neliko laiko.

Numečiau gal penkis kilus nuo savo ir taip gasdinančių keturiasdešimt septynių. Buvau skeletas, tačiau valgyt ne tik neturėjau kada, bet ir nenorėjau.

Bridžesas, taip pat sulysęs daugiau, nei būtų sveika, nepastebėjo - mes buvom visiškai akli ir kurti aplinkiniams. Rūpinomės tik egzaminais ir kaip čia nepasišiukšlinus.

O ir mano žuvelė Lukas, kurią atsivežiau butan, pamiršta ir savaitę negavusi valgyt nusibaigė.

Net gitaros skambesys, kuris paprastai išduodavo Bridžeso arba mano gerą nuotaiką ir gyvenimo džiaugsmą, nutilo. Namuose buvo amžinai tylu ir niūru. Buvom apsėsti tikslo, kuris net nebuvo mums toks svarbus.

Tiesiog buvo taip lengva pasiduoti masinei psichozei.

Džeimis, pagautas isterijos dėl nervinio išsekimo, nusirėžė savo garbanas, tuo mane užrūstindamas iki begalybės. Nebesikalbėjau su juo savaitę.

Teo vienintelis atrodė visiškai emociškai stabilus. Šypsojosi mažiau ir mažiau mane ramino dėl visokių jūsų ištikimosios metraštininkės neurozių, tačiau iš esmės liko toks pats optimistiškas ir puikus.

 

Kovo mėnesį su Robiu atradom naują energijos šaltinį. Prieš eidami į pamokas, ką , beje, darydavom pėsčiomis, nes juk būdavo taip puiku pasivaikščioti tuos kelis kvartalus puikiuoju rytiniu Niujorku, susisukdavom po šiaudelį iš kokio tai dolerio, ar kažko, ir susistumdydavom po nediduką Everestą, kurį suosčius pasikraudavom bent trečdaliui dienos.

 

Buvom tokie pavargę, kad praktiškai nesikalbėdavom, kas buvo savotiškai gerai, turint galvoj mūsų mažyčius nekaltus nukrypimus , kol dar turėjom tam laiko, apie kuriuos kalbėtis norėjosi mažiausiai.

 

Žodžiu, gyvenom savotiškame transe ir to net nepastebėjom.

Rodyk draugams

Trisdešimta stadija - oranžinė kepurė ir raudoni “bemvai”

  • - Šūdas, načiort, kad tu stačias apsišiktum..-burbėjau sau po nosim, kaip viesulas lėkdama autobusų stotelės link ,kareiviškais batais taškydama pažliugusį sniegą, kurio penkiasdešimt procentų tekdavo man pačiai ant rūbų.

Suknistas Bridžesas, negalėjo grįžt. Ne, kur jau, prireikė jam vakar išvažiuot ir nebegrįžt visą naktį.

Idiotas.

Net nepranešė.

Kad jis paspringtų, asilo galva tas.

Piktai nusispjoviau ant pakelės.

Kai visa suplukusi pasiekiau stotelę, autobuso jau tik subinė tolumoj švytavo.

  • - Mikį tau į akį,- šūktelėjau pavymui ir paleidau laukan dar vieną skreplį.

Mėšlas.

Dabar turėjau pusvalandį iki kito autobuso. Niekaip nespėsiu į pamokas. Nebent visur bus žalias šviesoforo signalas, autas lėks trijų šimtų mylių per valandą greičiu, o mokykla atsidarys dvidešimt minučių vėliau.

Po-suknistais-paraliais.

Klestelėjau ant suoliuko, nė nepasivarginusi apsižiūrėti ar nėra ten kokio seilių telkinėlio, panaudoto švirkšto ar kramtomos gumos, ką  normaliom sąlygom šiaip jau padaryčiau.

  • - Mikį jum į akį,- dar kartą palinkėjau.

Išsitraukiau telefoną.

Po keturių minučių ir septyniolikos sekundžių buvau netekusi tam tikrų pirštų dalių, naosies galiuko, plius užvertusi Bridžesą grasinančių žinučių lavina.

Po keturių minučių ir aštuoniolikos sekundžių pro mane prašvilpė raudonas bemvas nuleidžiamu stogu, kuris, tokiu oru, aišku, buvo pakeltas.

Po keturių minučių dvidešimt vienos sekundės bemvas atbulas gįžo prie stotelės.

Nepatikliai nužiūrėjau automobilį. Taip. Tik pedofilų man šįryt ir trūko. Už tai ir paplokim.

Langas nusileido ir atidengė į mane vėpsantį , beje kažkur matytą , snukelį.

Žiūrėjau į tipą kaip nevisprotė ir visai to nesigėdijau.

  • - Ačiū Dievui,- pasakė tas lėtai, savo veidą atitinkančia dauno mina.
  • - O aš čia prie ko?
  • - Pavėlavau nulėkt pas jus, jau buvai išėjus. Dėkui Dievui, kad radau tave čia.
  • - Tu juk mane su kažkuo painioji, taip?

Atrodo, tipas sunerimo.

  • - Tu juk Bridžita , taip?
  • - Oh, jeez, jau užteks tų pamišusių gerbėjų, aš įsipareigojusi, gerai?
  • - Tavo brolis liepė tave nuvešt mokyklon. Greičiau, sėsk ir varom, nes pavėluosim ir jis mane užmuš.

Lėtai atsistojau ir ėmiau virškinti informaciją. Prisiminiau tipelį - tas patsiš tūso pas Teo, kuris buvo užsimaukšlinęs oranžinę kepurę ir visai nusitašęs.

  • - Asile!!! Tau duoda užduotį.o tu ir jos negali atlikt. Aš per tave kilometrą per šitą pliurzą tempiausi. Durniau!- plūsdamasi apėjau mašiną ir įsėdau vidun.

Tipas išplėtęs akis spoksojo.

  • - Važiuok, kol netvojau.

Ragint nereikėjo - rovė iš vietos kaip lenktyninis žirgas.

Pamokose buvau BEVEIK laiku.

Nesakiusi tipui nei žodžio moviau mokyklon, mintyse jau svarrstydama, kokiais žodžiai atsišaudinėsiu į matematikos mokytojos pastabas.

Bridžeso matematikoj nebuvo.

Pavėlavęs atlėkė tik į trečią pamoką - istoriją.

Triukšmingai įsirovė vidun, tuo priversdamas visus atsisukti į klasės galą.

Suplukęs klestelėjo šalia manęs.

Kvėpavo greit kaip pasiutęs. Palaukiau, kol kvėpavimas susinormalizavo,o mokytojas nustojo varstyt jį piktais žvilgsniais, ir kumštelėjau broliui šonan.

Tas net krūptelėjo.

  • - Kur buvai?- sudėliojau lūpom.
  • - Džėjus tave prigriebė?- atsakė klausimu.
  • - Kas toks?- susiraukiau.
  • - Džėjus. Su raudonu bemvu.
  • - Jo. O kur tu buvai? Kodėl negrįžai namo?
  • - Reikalai.
  • - Robi,- tyliai , bet įsakmiai šnipštelėjau.

Jis tapo betonine siena.

Likusią pamokos dalį jo veide nevirptelėjo nei vienas raumenėlis, neišleido nei garso, tik nuleidęs galvą rašėsi.

  • - Bjaurybė,- sušnabždėjau sau po nosim.

Po pamokos Robis išlėkė pats pirmas ir išbėgusi pavymui jau tik jo padurkus bepamačiau.

Niekšelis.

Nepaisant įkyrios šlapdribos, su Teo tęsėm savo tradiciją - išmovėm laukan ir per valandinę pertrauką, pakeliui pagriebę po trigubą latte ir cigarečių pakelį, patraukėm į Centrinį.

  • - Žinai, aš blogai jaučiuosi,- prisipažinau Teo.
  • - Kodėl?- jo balse iš karto išgirdau rūpestį.
  • - Na,nes.. nes jaučiu atstūmusi Džeimį,- žvilgtelėjau į draugą - jo veide nei raumenėlis nevirptelėjo,- nesuprask neteisingai. Dievinu būt su tavimi, tačiau jis mano draugas nuo nežinia kada, o dabar palieku jį per valandinę petrauką likimo valiai..Tiesiog jaučiuosi esanti blogas žmogus.

Teo nusijuokė.

  • - Ne, Bri, nebūk kvaila, Tu nekalta. Tiesiog draugai keičiasi. Jis buvo įpratęs tave turėt tik sau, tačiau turi susitaikyti su pokyčiais. Toks gyvenimas.Juoba, kad šitą pasivaikščiojimo reikalą sugalvojau aš, prisiimu pilną atsakomybę.
  • - Bet aš sutikau.
  • - Nekvailiok, Bri. Tu niekuo dėta.
  • - Gerai jau. Bet nuo to nepasijutau geriau.
  • - Niurzglė,- prunkštelėjo.
  • - Homikas,- atšoviau.
  • - Klimaksinė.
  • - Blondinas.
  • - Žydė.

Svaidėmės nepagrįstais kaltinimais , gurkšnodami kavą ir lėtai pūsdami dūmus.

 

Bridžesas grįžo į pamokas, bet buvo dar paslaptingesnis, nei pirma.

Pjoviau jį kiekvieną pasitaikiusią minutę.

Nieko.

  • - Labai miela iš tavo pusės buvo atsiųst tą tipelį,- šnipštelėjau broliui ausin per anglų literatūrą.

Pirmą kart tą dieną jis pasistengė nusišypsoti ir man mirktelėjo.

 

Po pamokos lėtai žingsniavau koridoriumi, kai pajutau, kad kažkas mane apglėbė per pečius.

  • - Kas per..Robertai,- išsišiepiau, pažinusi broliuką.
  • - Bri.
  • - Aha?
  • - Tu dabar neužsiėmusi?
  • - Hm.. ne, nemanau.. Ta prasme taip. Turiu galvoj ne, neužsiėmus,- po kiekvieno mano žodžio broliuko mina darėsi vis labiau suglumusi.
  • - Gerai. Tada einam.
  • - Kur?
  • - Noriu tau šį bei tą parodyt.
  • - Ką?
  • - Pamatysi.
  • - Juk žinai, kad nemėgstu tavo staigmenų, Dar atsimenu paskutiniąją. Ir jos pasekmes.
  • - Čia bus kitaip.
  • - Ar galiu rinktis?
  • - Ne.
  • - Niekšelis.
  • - Aš irgi tave myliu, sesut.

Pasidaviau ir klusniai nusekiau brolį mašinos link.

Važiavom nelabai ilgai. Sustojom požeminiam garaže prie kažkokio įspūdingai atrodančio namo.

Nusitempė mane lifto link. Kilom ilgokai ir aš jau ėmiau jaudintis.

  • - Dar viena psichologė?
  • - Geriau,- visažiniškai šypsojosi.
  • - Pasakyk kol nevėlu. Galbūt aš netgi atrasiu savo širdyje gailestingumo tiek, kad tavęs nepribaigčiau.
  • - Tau patiks. Pamatysi.
  • - Aha. Net neabejoju,- nelabai entuziastingai pritariau.
  • - Pažadu.

Durys atsidarė ir mudu atsidūrėm ilgam raudonmedžiu ar jo imitacija puoštam koridoriuj.

  • - Greičiau, greičiau,- skubino mane brolis, tempdamas gilyn į raudonmedžio labirintą, kas kažkiek metrų perskiriamą medinių durų.

Galiausiai sustojom prie vienų tokių durų ir jis pasikuitęs kišenėj išsitraukė raktą. Spyna trakštelėjo ir atidaręs duris, Robis praleido mane vidun.

Nepatikliai nuvėrusi jį žvilgsniu nebeturėjau kito pasirinkimo tik šliaužt vidun.

Sustojau tarpdury ir apsidairiau.

Užteko vieno žvilgsnio nenormalaus dydžio lango link, pro kurį atsivėrė nežemiškas vaizdas ir man teko nepatiklia veido išraiška, įsisprendus rankomis į klubus atsisukti į brolį ir laukti paaiškinimo.

Rodyk draugams

Dvidešimt devinta stadija - po paraliais, kad tave kur velnias, kad tu paspringtum, kad tave šikantį sutrauktų, o tavo veidą išvagotų randai ir kad tau nykštukai naktį akis išluptų.

Praėjo mėnuo. Gal mėnuo su trupučiu.

Viskas klostėsi lyg ir gerai. Mokykloj sekėsi gerai kaip niekad, net matematikoj. Viskas puiku, išskyrus faktą, kad vis dar vaikščiojau ašmenimis, bendraudama su abiem - Teo ir Džeimiu.

Juk nebeturėjau pasiteisinimo nuolat leist laiką su Teo, dabar, kai nebebuvau įsipareigojusi visur tampytis su Bridžesu.

O su pastaruoju buvo gerai.  Jokių dviprasmiškų užuominų iš Roberto. Tiesą sakant, jis susirado kažkokią mergiotę. Šarlotę, Šeril ar Šer , ar kažką. Žodžiu. Regėdavau jį ne taip ir dažnai.

 

O iš to, ką ką tik papasakojau, puikiai paaiškinamas ir faktas, kurį minėjau - kad moksluose sekėsi gerai.

Juk neturėjau ką veikt. Kiauras dienas leisdavau namuose arba geriausiu atveju tampydavausi po miestą.

 Kartais užklysdavau į kokį bariūkštį.

 

Hm. Įdomu, ar pasaulyje yra žmogus, turintis mažiau draugų nei aš?

Taigi, bariūkščiai. Tuose bariūkščiuose susipažindavau su krūvom įdomių tipų. Kurių, deja, daugiau niekad nebepamatydavau.

Po trečio ar ketvirto tokio įvykio, kai nebepaskambindavau tiems patraukliems berniukams, su kuriais iš vakaro apturėdavau įdomų pokalbį ar trumpą` pabendravimą nežodiniu būdu, nusprendžiau, kad turbūt turiu problemų dėl prisirišimo prie žmonių, rimtų santykių ir panašiai.

 

Apskritai. Po to, kai išvyko .. patys žinot kas (pasižadėjau sau nebeminėt jo vardo, nes tai mane visuomet priversdavo pasijust nemaloniai), su jūsų ištikimąja metraštininke ėmė dėtis keisti dalykai.

Pirma, nors užsidariau namuose, ir į kabakus išeidavau tik retomis progomis, kai išeidavau, grįždavau po paros ar daugiau.

Matot, susipažindavau su kokiu žaviu bernioku, panašiu į Izį, ar į Robį, ar į tą, kurio vardu neminėsiu, ir be jokių svarstymų pasiduodavau bet kam, ką tas pasiūlydavo.

Kažkaip man pasidarė visai nebesvarbu, kas bus su manim ar mano kūnu, ar protu, ar dar kokiu velniu.

Na taip, galbūt iš dalies dėl to galima kaltint sniegutį, kuris tapo vis dažnesnis mano draugas, bet.. na, kas žino, iš tikrųjų.

Aišku, kad buvau blaivaus proto, ir suprasdavau viską, kas vyksta, bet , kaip jau sakiau, tai nebuvo man labai svarbu.

Antra, pasidariau tatuiruotę. Vieną iš tų dienų, kai man smarkiai užplaukdavo, po pamokų , puikiai pamenu, kad tai buvo penktadienis, šiaušiau tiesiai į miestą. Pasitampiau po parduotuves, atsispirdama nevaržomam polinkiui ką nors nusipirkti. Kai buvo pakankamai vėlu, kad nuėjusi į tą legendinį klubą, kur sutikom naujuosius, neatrodyčiau nenormali, ten ir nusigavau.

Žodžiu, tą vakarą susipažinau su tokiu bičeliu. Nežinau, galbūt dvidešimt penkerių, galbūt daugiau. Tatuiruotomis rankomis ir kaklu. Pašokę kažkaip išsikalbėjom ir jis pasisakė darąs tatuiruotes.

  • - O , tikrai? Visada norėjau tatuiruotės,- pasakiau nei iš šio, nei iš to, nes iš tikrųjų tai ne taip ir visada.
  • - Žinai,- po kurio laiko jis nutraukė tylą, įsivyravusią po mano paskutinio pareiškimo,- kodėl mums nenuėjus dabar pat? Padarysim tau tauiruotę.
  • - Ką? Dabar? Pusę trijų, ar kiek čia dabar yra?- nusijuokiau nervingai.
  • - Aišku. Mes abu blaivūs. Na, bent jau aš, nieko blogo nenutiks,- atrodė užsidegęs. O aš net nežinojau jo vardo.
  • - Puiku!- nusijuokiau vėl, svarstydama ar jis tikrai nejuokauja, ir pašokau nuo kėdės.

Taigi mudu nusigavom į jo mažytį butą, kur ir darydavo tatuiruotes.

Taip, aš buvau blaivi ir puikiai suvokiau, kad jis gali mane kažkuo užkrėst, kažką padaryt ne taip, ar dar kažką. Bet tuo metu man svarbiausia buvo tatuiruotė.

Taigi po gerų trijų valandų išėjau iš jo buto , pasipuošusi ( na, kol kas dar ne) nauju piešiniu ant raktikaulio.

Skausmo beveik nejutau. Nei tada, nei kol jis darė piešinį. Turbūt buvau nusimarinusi labiau, nei maniau.

Tas mano piešinys nebuvo didelis - laputės kontūrai, patupdyti tiesiai ant kaulo viršaus.

Tas vaikinas, taip ir nepaklausiau jo vardo, netgi davė man reikalingo tepalo, kad tepčiausi piešinį kurį laiką.

 

Taigi, taip aš įsigijau tatuiruotę.

 

Trečia, vieną iš TŲ dienų užklydau į mielą gyvūnėlių parduotuvę ir nusipirkau akvariumą su žuvyte. Auksine tokia.

Pavadinau ją Luku, nors ir buvau sau pasižadėjusi netarti to vardo.

Šerdavau ją kartą į porą ar trejetą dienų. Na, suprantat, truputį pakankindavau.. Už jos bendravardžio nuodėmes.

 

Žodžiu, kažkas su manimi darėsi, o aš pati neturėjau žalio supratimo, kas.

Žinojau tik, kad paskutiniu metu visai neturiu apetito.

 

Kažkada vasario vidury Rita pranešė mums besigulanti į privačią  kliniką užmiesty, kur ant jos bus išbandomas kažkoks eksperimentinis gydymas nuo vėžio.

Tėvas , turbūt jausdamas kaltę dėl visko, ko pridirbo, ir nesibaigiantį Bridžeso spaudimą dėl to, visą laisvą laiką leisdavo pas Ritą. Ar bent jau pats taip teigdavo.

 

Tai buvo vienas iš penktadienių, kai niekur nėjau. Jaučiausi šuniškai, išties. Gulėjau priešais teliką savo lovoj ir mąsčiau, susivyniojusi į antklodes.

Kažkuriuo metu išgirdau mašiną, privažiuojančią prie namo.

Netrukus rakinamas duris, trinktelėjimą. Žingsnius, kiek greitesnius nei paprastai..

O tada mano kambarios durys vos nenuskrido nuo vyrių, kai vidun įsiveržė Robis.

Jo veidas buvo viena didelė šypsena nuo ausies iki ausies. Brolis šoko ant lovos, o tuo pačiu ir manęs, nuo ko pasigrido pavojingi girgždantys garsai lovos viduj.

  • - Bri!!!- paėmė mano rankas į savąsias ir pabučiavo,- Aš toks laimingas!!!
  • - Nes?- nustebau dėl tokių staigių meilės proveržių.
  • - Atsimeni kai ėjau į perklausą dėl tos menų mokyklos?
  • - Taip,- tai buvo kažkada sausio pirmomis dienomis.
  • - Jie mane priėmė!! Kartu su visais, įstojusiais anksčiausiai.
  • - Nieko nesupratau,- sumirksėjau.
  • - Aš priimtas į tą suknistą menų mokyklą, Bri. Priimtas. Aš esu pakankamai geras, kad mane į ją priimtų. Ir dar iš anksto. Va, ką tai reiškia.
  • - Aišku, kad tu pakankamai geras. Tu groji nuostabiai.
  • - Dieve, aš tooooooks laimingas.
  • - Įsivaizduoju,- šyptelėjau.
  • - Turim atšvęst,- pareiškė.
  • - Ok,- linktelėjau,- einu, nuvogsiu iš šaldytuvo ledų.
  • - Nėė. Einam į miestą. Į kokį kinų ar japonų restoraną. Ar kažkur.
  • - Kodėl?- susiraukiau.
  • - Nes turim atšvęęęęęst. O su ledais ir filmais mes liūdim, jei nepameni.

Sukrizenau.

  • - Gerai jau, leisk apsirengt.
  • - Gali eit ir taip,- sumurmėjo.
  • - Apsigaubusi antklode? O taaaaip, Robi. Gudru,- pasišaipiau.
  • - Gerai jau. Po pusvalandžio,-įspėjo,- laukiu apačioj. Jei nebūsi po lygiai trisdešimties minučių, laušiuosi vidun, nesvarbu man, apsirengus tu ar ne.
  • - Okei, okei. Dink,- paliepiau . Ir jis dingo.

Po dvidešimt aštuonių minučių Robis atidarė mano kambario duris.

Aš jau buvau apsirengusi, dėkui Dievui. Kaip tik vyniojausi šalikėlį, kuris slėpė mano mažąją tatuiruotę nuo broliuko.

Greit užsisukau jį, prieš tai įsitikinusi, kad laputės nesimato, ir atsigręžiau į brolį.

  • - Einam?
  • - Einam.

Šį kartą viskas buvo keista. Negalėjau suskaičiuot, kiek kartų prieš tai sėdėjau jo mašinoj šalia jo per pastaruosius kelis mėnesius. Tačiau buvo įdomu. Jaučiausi kaip ant adatų, lyg jausčiau, kad kažkas tuoj nutiks.

 

Nusigavom į vieną žavų japonų restoraniūkštį, kurį man parekomendavo Teo, kuriam važiuodama paskambinau. Na taip, jis buvo tokių vietų asas. Žinojo, kas ir kaip. Kur geras Martinis, kur skanus sušis, ir kur galima suvalgyt puikių salotų.

Taigi atsibeldėm į tą japonų restoraną. Kol mums surado staliuką, reikėjo laukti tik dešimt minučių, kas maloniai nustebino. Turiu galvoj.. Niujorke, japonų restorane,vakare, ir dar penktadienio.. Utopija praktiškai.

Mudviejų staliukas buvo kampe, stalelį iš trijų pusių supo sienos. Na, kaip kokioj nišoj.

Skaniai kvepėjo, buvo didelis šurmulys ir man tai beprotiškai patiko.

Šypsodamiesi ir šaipydamiesi vienas iš kito susėdom. Buvom vienas priešais kitą.

Buvo kažkaip keista.

Vieta tikrai romantiška. Priešais mane neįtikėtinai patrauklus vaikinas. Mudu dviese. Vakarieniaujam. Jėzau, ir kodėl gi jis turi būt mano brolis?
Na, supraskit, niekad lig to laiko nebuvau buvusi TIKRAME pasimatyme su vakariene ir visa kita, todėl šitas mudviejų sėdėjimas tokiam restorane ir visa kita.. Tai mane keistai veikė.

Tarp mudviejų tvyrojo tyla. Iš pradžių įprasta, tokia, kuri tvyro, kol žmonės renkasi patiekalus iš meniu. Paskui ji pasidarė truputį mažiau jauki, kai mudu abu padėjom meniu šalia savęs jau išsirinkę. Kai pakėliau akis ir sutikau jo katiniškus veizolus įsmeigtus į mane, tyla tapo jau visai nejauki.

Tiesiog negalėjau prisiverst kažko jam pasakyt. Kad ir kaip norėjau.

Mudu užsisakėm ir toliau varstėm vienas kitą akimis . Mačiau, kad jam lygiai taip pat keista kaip ir man.

  • - Taigi, kada sužinojai, jog patekai?- sulaužiau tylą,o Robio veide iš karto nežymiai nušvito palengvėjimas.
  • - O, šiandien ryte Evans (mokyklos raštininkė ar sekretorė) man koridoriuj pranešė, kad turi laišką, adresuotą būtent Robertui Bridžesui.
  • - Kodėl tada nieko man nesakei mokykloj?
  • - Nes pamiršau jį pasiimt. Baigėsi pamokos, išėjau laukan, sėdau mašinon,o tada BAM prisiminiau. Parlėkiau atgal. O perskaitęs vos nepadariau avarijos - taip lėkiau namo pasigirt.

Nusijuokiau.

  • - Žavu.
  • - Taip. Atrodo, kad visos svajonės išsipildė,- Robio veide žaidė šypsena.

Linktelėjau.

  • - O tu, Lein?- pavartojo taip seniai girdėtą kreipinį,- kur tu davei paraiškas?
  • - Oi, nieko ypatingo. Harvardas, NYU ir dar pora kitų ..hm..mokyklėlių.
  • - Nieko ypatingo? Seriously?- kilstelėjo antakį.
  • - Taip, matai, iš tikrųjų aš nesiruošiu kitais metais studijuot.
  • - Kaip tai?- Robis net palinko manęs link.
  • - Na, aš galvoju apie kokį pusmetį savanoriavimo. Na, žinai. Afrika, Tailandas ar Šri Lanka..
  • - Afrika?
  • - Taip,- gūžtelėjau pečiais.
  • - Ar tai kaip nors susiję su JUO?
  • - Kuo juo?- apsimečiau nesuvokianti.
  • - Na žinai, JUO,- pasimuistė kėdėj.
  • - Nee, visai ne. Juk Afrika tik viena iš galimybių. Tailandas man patiktų labiau. Ar Australija..

Robertas linktelėjo.

  • - Gerai jautiesi?
  • - Aišku,- nusišypsojau.
  • - Tikrai?
  • - Aha.
  • - Nes paskutiniu metu atrodai keista.
  • - Kodėl keista?
  • - Tavo akys.. Na, nesuprask manęs neteisingai, bet jos kitokios.. Tu kartais.. na žinai, nevartoji?

Prunkštelėjau,

  • - Bridžesai, ne kas kitas o tu pats, ko gero, vartoji nuo tada, kai išmokai kalbėt ir paprašyt spido. Ir su tavo akimis viskas gerai. Kažkokia nesąmonė.
  • - Ir.. ir tu aiškiai praradai svorio.
  • - Oi, prašau. Mano KMI visai normalus,- melavau, nes neturėjau supratimo, koks jis ir kaip jis skaičiuojamas.
  • - Mudu su Teo aną dieną pasikalbėjom.. Na, tu per pietus praktiškai nevalgai. Tikrai nesilaikai dietų?
  • - Robertai. Kam man dietų? Tuo labiau, kodėl turėčiau tau dėl to meluot? Man viskas gerai. Tiesiog praradau vaikišką apkūnumą.
  • - Vaikišką apkūnumą?- išpūtė akis brolis,- Bridžita, tu sveri gal keturiasdešimt kilogramų. Apie kokį vaikišką apvalumą mes kalbam?
  • - Aišku, kad ne keturiasdešimt. Su mano ūgiu tai neįmanoma,- juokiausi.

Robertas papurtė galvą, vis dar nenuleisdamas nuo manęs akių.

  • - Jei sužinosiu, kad bent vienu klausimu mane apgavai.. Taip prilupsiu, kad savaitę negalėsi atsisėst.
  • - Prašaaau,- perverčiau akis ir kibau į ką tik pristatytus sušius.

Tolimesnis vakaras buvo malonus.

Mudu su Robiu nebepritrūkom kalbos ir nebelietėm temų, kurios galėtų kurį nors mudviejų supykdyt.

Kalbėjom apie Ritą, tėvą, apie mokyklą ir Teo.

  • - Jis kažkoks keistas. Turiu galvoj , mudu puikiai sutariam ir visa kita, bet jis toks.. moteriškas,- bėrė susirūpinimą Robis.

Nesmagiai pasimuisčiau kėdėj ir prikandau lūpą.

Aišku, tai mane prigavo. Niekad nemokėjau laikyt paslapčių.

  • - Tu kažką nori dėl to pakomentuot?- susiraukė.

Papurčiau galvą.

  • - Aišku, kad kažką žinai šia tema.

Užsimerkiau.

  • - Gerai. Pasakysiu tau šį bei tą, bet prisiek, kad niekam, įskaitant Teo, neprasitarsi.
  • - Prisiekiu,- iškilmingai pažadėjo.
  • - Teo yra .. gėjus,- sušnabždėjau.

Robis tankiai sumirksėjo.

  • - Bri. Rimtai?
  • - Rimtut rimtutėliai. Jis kurį laiką draugavo su Džeimiu.
  • - Kas tas Džeimis?

Pasilenkiau per stalą ir dėjau sprigtą broliui į kaktą.

  • - Mano draugas, asile. Garbanius.
  • - A.
  • - Aha.
  • - Vau.
  • - Žinau.
  • - Nebekalbėkim apie tai. Man… nejauku.

Nusijuokiau.

Grįžom namo labai vėlai ir visai nusikalę.

Tėvo mašinos kieme nebuvo.

Robis užrakino duris iš vidaus ir paliko jose raktą. Dieve, tas bičas rimtai ėmė nekęst savo tėvo.

Užlipau viršun ir persirengiau miegui.

Prieš susirangydama lovoj nutipenau iki brolio kambario. Įkišau nosį vidun.

Jis gulėjo ant savo lovos vis dar su rūbais ir stebeilijo į plačiaekranį ant sienos.

Grįžtelėjo į mane ir vangiai nusišypsojo.

Žengiau kelis žingsnius lovos link ir žvilgtelėjau į ekraną. Rodė vieną geriausių visų laikų filmų - „Švytėjimą”. Susidėjau rankas ant krūtinės ir stebėjau ekraną.

O Robis stebėjo mane. Jaučiau jo žvilgsnį, įgręžtą į jam matomą veido pusę.

Atsisukau į jį.

  • - Ko?
  • - Nieko,- gūžtelėjo pečiais.

Niršiai papurčiau galvą.

  • - Och tu.

Jis skambiai nusijuokė.

  • - Turiu pasiūlymą.
  • - Klausau,- nepatikliai susiraukiau.
  • - Kodėl tau neatsitempus čia savo antklodės ir pagalvės ir nepažiūrėjus filmo kartu su manim?
  • - Kodėl turėčiau? Aš turiu teliką ir savo kambary.
  • - Bet ten nėra manęs.
  • - O kam man tavęs? - kilstelėjau antakius.
  • - Dviese smagiau,- šyptelėjo.
  • - Eik sau,- pasiunčiau ir išėjau iš kambario, bet po poros minučių grįžau su antklode ir pagalve.

Įsitaisiau jo plačioj dvigulėj lovoj ir stebėjau filmą.

Buvo smagu. Per reklamą ėmėm kultis pagalvėm ir mano pilvas vos nesprogo iš juoko.

Vėl prasidėjus filmui sutartinai nutilom ir sustingom, tokioj pozoj, kokioj buvom tuo metu - per centimetrą vienas nuo kito.

Pasibaigus filmui, aš tankiai sumirksėjau, išvargintomis akimis.

  • - Ačiū už vakarą, broliuk, buvo smagu.
  • - Žinau,- kaip visada bjauriai atšovė.

Parodžiau jam vidurinį pirštą.

  • - Pati ir eik.
  • - Ne,- pakilau iš lovos ir patraukiau durų link.
  • - Aš išsiskyriau su Šarlote,- prie pat slenksčio mane pagavo žodžiai.

Grįžtelėjau atgal.

  • - Turi galvoj savo panelę?
  • - Aha.
  • - Jėzau, tu prieš ją palikai milijonus panų, kas čia tokio?- nesupratau, nes jo balsas tikrai skambėjo graudžiai.
  • - Nesupranti. Tai ji išsiskyrė su manim. Ji miegojo su ..nepatikėsi.
  • - Net neabejoju, kad nepatikėsiu.
  • - Su savo suknistu sporto treneriu.
  • - Kąąą?- sukrizenau,- rimtai?
  • - Aha.
  • - Vau. Turėjo būt geras treneris, kad tave iškeitė į jį.
  • - Žinau, jo? Jis turėjo būt geriau nei neprilygstamas.

Nusijuokiau ir grįžau atgal prie lovos.

  • - Tau ji patiko? Atrodai nusiminęs.
  • - Aišku, kad patiko. Turiu galvoj tikrai patiko. Ne taip kaip mano kalės. Ji man PATIKO.
  • - Neliūdėk, broliuk, bus tų mergų, ne karo metas,- šyptelėjau jam.
  • - Žinau, bet man liūdna. Ta prasme jaučiuosi praspirtas. Ir įžeistas.Ir prastesnis už asmeninį trenerį.
  • - Nagi, čia ne pasaulio pabaiga, patikėk. Aš tai jau žinau. Lukas, pameni?
  • - Pamenu..- sušniurkščiojo.Atrodė kaip nuskriaustas vaikas.
  • - Kodėl iš karto nesakei?
  • - Nenorėjau gadint vakaro.
  • - O dabar nusprendei , kad pats metas tai padaryt?- juokais pasiteiravau.
  • - Aha.
  • - Nagi, eikš,- atsiklaupiau ant lovos ir apkabinau savo brolį.

Turiu galvoj kai man buvo tikrai blogai, iš kart po Luko niekšybės, jis man padėjo, ar ne? Palaikė.

Ir visa kita. Pats metas atsilygint už gerumą, juk taip?

Stipriai suspaudžiau broliuką glėby ir nurimau, padėjusi galvą jam ant peties. Jo rankos ilsėjosi ant mano nugaros.

Sėdėjom/tupėjom/nė pat nežinau, kaip tai įvardint, tokia poza geras porą minučių.

Kažkuriuo metu mudviejų apsikabinimas iš broliško pasidarė .. nežinau net. Intymesnis. Aistringesnis toks. Jis ėmė lėčiau kvėpuot ir man tai.. net nežinau, vienu metu nepatiko, bet ir patiko.

Brolis perbėgo pirštais man per stuburą,o tada staigiai nustojo, turbūt suvokęs, kaip nederama tai buvo.

Stipriai užmerkiau akis, melsdama Dievo tėvo, Budos, Jahvės ir Operos Fantomo pagalbos, nurodymų, ką daryt toliau, kaip elgtis.

Aš taip pat paglosčiau jo nugarą, bet daug broliškiau, taip, kaip buvo leidžiama sesei paglostyti ką tik praspirtą brolį.

Truputėlį atšlijau nuo jo.

  • - Klausyk, tu man tikrai pasidarei brangus..-pradėjau, net nežinodama, kodėl tai sakau, ir kaip baigsiu šį sakinį.

Robis šyptelėjo gana liūdnai ir sušnibždėjo „šššš”.

Nutilau.

Klausiausi kaimynystėje grojančios muzikos, kažkur plentu važiuojančių mašinų, kurios vos girdėjosi, o galbūt aš tai tik įsivaizdavau.

Viskas gerai,- nusprendžiau sau ir palaimingai išsišiepiau, vis dar suspausta Robio glėby.

Dabar mudu nebebuvom taip arti vienas kito - jis laikė mane tokiu atstumu, kad matytų veidą. O aš buvau nusukusi akis į tamsų langą ir už jo krentantį sniegą. Negalėjau žiūrėt į Bridžeso akis.

Daugiausia dėl to, kad su manimi ir manyje dėjosi dalykai, kurie tikrai neturėtų dėtis , kai esu apsikabinusi su broliu.

  • - Robiii,- graudžiai sušniurkščiau, jausdamasi visiškai bejėgė prieš tai, kas vyksta, ir tikėjausi, kad jis supras.
  • - Ššš,- vėl pakartojo, dabar savo paliepimą užtvirtindamas švelniu prislietimu prie mano lūpų.

Tai tik patvirtino mano ką tik priimtą nusistatymą, jog „kas bus, tas bus”.

Bučinys buvo tiesiog skausmingai švelnus ir.. hm.. aistringas? Nežinau, tai nebuvo panašu nė į vieną apturėtą per pastarąsias daug savaičių su tais atsitiktiniais vaikinukais baruose. Tai net nebuvo panašu į tai, kas būdavo su Luku.

Tai atrodė taip tikra ir taip .. teisinga, net žinant, jog mudu sieja suknistas kraujo ryšys.

Po kažkurio laiko mano kvėpavimas padažnėjo iki neįmanomo laipsnio ir rodės, kad tuoj kažkas įvyks. Kad arba aš iššoksiu pro langą, jog paskui nereikėtų viso šito gailėtis, arba padarysiu tai, ko vistiek paskui gailėsiuosi ir to vedama vis tiek iššoksiu pro langą.

Atsitraukiau nuo Robio, taip pat sunkiai alsuojančio kaip ir aš. Įkniaubiau nosį į jo šiltą raktikaulį, uosdama pilkų medvilninių marškinėlių, su kuriais miegodavo , aromatą.

  • - Aš-at-sip-ra-šau,- išskiemenvau jam į raktikaulį, nebūdama tikra, kad apskritai išgirs, ir kuo greičiau moviau iš kambario, paskubomis prie durų prigriebdama ten numestas antklodę ir pagalvę.

Kaip kulka roviau į savo kambarį ir tuoj pat įsikuičiau į dar šiltus patalus.

Po paraliais, Bridžita Lein, jeigu nebūčiau tu pati, prilupčiau iki sąmonės netekimo.

Seriously, koks velnias tau įkando į šikynę?

Rodyk draugams

Dvidešimt aštunta stadija - žmonės, turintys gyvenimus.

  • - Pykau ant tavęs, ką tik prisiminiau,- kumštelėjau broliui į pilvą.

Iš jo plaučių garsiai išėjo oras,o pats griuvo atgal, kartu nusitempdamas ir mane.

Prapliupom juoku, nors manasis ir nebuvo visiškai nuoširdus.

  • - Užmušiu, nes tik tu kaltas, kad turėjau iškęst visą tą naujametinę beprotybę,- rimtai pasakiau ir pagriebusi pagalvę tvojau Bridžesui galvon.

Sugavo prie pat veido ir, išplėšęs man iš nagų, pasiuntė atgal.

Ėmėm grumtis.

  • - Asilas,- keiksnojau broliuką, bandydama išsilaikyti ori. Ir ant lovos.

Neoficialių kautynių pergalė atiteko man - Bridžesas gulėjo ant žemės.

  • - Cha,- spygtelėjau pergalingai, nusibraukdama nuo kaktos plaukus.

Jis pervertė akis.

  • - Aš pasidaviau, juk supranti?
  • - Ne, nepasidavei,- paprieštaravau,- tavo raumenys buvo įsitempę.
  • - Ne, nebuvo.
  • - Eik, padaryk man arbatos,- pasiunčiau.
  • - Oi, kokie mes įsakmūs.
  • - Prašau,- nutaisiau patį maloniausią veidelį.
  • - Gerai jau,- suniurzgėjo.
  • - Ačiū,- prisiverčiau nusišypsoti.

Prieš išeidamas pro duris, brolis stabtelėjo.

Atsigręžė į mane.

  • - Bri, turiu tau kai ką pasakyti..- pradėjo.

Balsas nežadėjo nieko gero.

  • - Kalbos mano arbatos nepadarys,- vos laikiausi. Turėjau jį išprašyt. Kuo greičiau.
  • - Bet tai..
  • - NEPADARYS,- akimis prirėmiau jį prie sienos.
  • - Gerai jau,- numojo ranka ir dingo duryse.

Pagaliau.

Nebeišlaikiau - griuvau į patalus, ant galvos užsitraukiau antklodę ir įsikūkčiojau.

Žinojau, kad turiu nusiraminti, kol grįš Robis.

Žinojau, kad turiu spjaut į viską.

Bandžiau išjungt smegeninę ir pamiršt viską, kas taip nemaloniai kuteno paširdžius.

Negalėjau.

Vos užmerkdavau akis, tuoj mačiau jį. Raudonplaukį, neįtikėtinai mėlynomis akimis ir nuo šalčio rausvais skruostais, kaip praėjusią naktį, kai taip maloniai su manim užbaigė.

Jėzaumarijašvenčiausiaskristauvisagalijezausuperžvaigžde, kodėl taip?

Lyg mano gyvenimas ir taip nebūtų šūdo krūva.

Mėšlas.

Įsikandau pagalvę ir mano verksmą išdavė tik pasiutėliškas krūpčiojimas, kurio, kad ir kaip norėdama, numalšint nesugebėjau.

Velniop.

Susitvardžiau.

Išties. Velniop. Velniop viską.

Tai ne pasaulio pabaiga, kad ir kaip mėgčiau savęs gailėtis.

Iki vestuvių užgis.

Kam tai rūpi. Kaip pasakytų Izis - aš ne pirma tokia. Praeis. Visada praeina.

Nėra neužgydomų žaizdų. Juk taip? Aišku, kad taip.

Įtikinusi save, kad toks verkimas beprasmiškas,o juo labiau ir visai neleistinas bei neatleistinas, kumščiu nusibraukiau nuo veido ašaras. Porą kartų giliai įkvėpiau.

O tada išgirdau šlepsėjimą laiptais.

Netrukus duryse pasirodė jis, su puodeliu rankose.

Pasistengiau išspaust šypseną.

Įdundėjęs vidun trumpai kilstelėjo į mane akis. Sustingo. Atsitiesė, nepaisydamas, kad puodelis pavojingai pasviro.

  • - Verkei.
  • - Ką?- susiraukiau, stengdamasi, kad tai atrodytų natūraliai.
  • - Neįžeidinėk mano protinių gebėjimų man meluodama, okei?- paprašė.

Tylėjau, nors tai ir reiškė nebylų sutikimą su kaltinimu.

  • - Tu visai kaip mažas vaikas,- suniurzgėjo ir apsisukęs pajudėjo durų link.
  • - Ė, palauk, kur neši mano arbatą??-šokau iš lovos, skuosdama jam pavymui.
  • - Einam,- išgirdau balsą iš koridoriaus.

Tada sekė trinktelėjimas.

Spėjau, kad muzikos kambario durų.

Neklydau, aišku. Įėjau vidun. Mano arbata jau stovėjo ant žemės, o Robis krapštėsi prie vienos iš savo gitarų.

  • - Kas per?..
  • - Atrodo, žinau, kaip tave pralinksminti. Ar bent priverst užsimiršt.
  • - Ką gi, nustebink mane,- atsisėdau ant grindų lotoso poza, sukryžiavau rankas ant krūtinės.

Robis įsitaisė priešais, sterblėn pasidėjęs savo raudonąją gitarą.

  • - Nagi,- iš paskutiniųjų stengiausi atrodyti žvali, nors, jei būtų mano valia, būčiau leidusi laiką susisukusi į kamuoliuką po antklode ir čiulpianti nykštį.
  • - Žinau, kad nenori dabar apie tai kalbėt..- pradėjo,- ne, tu apskritai nenori apie tai kalbėt, bet..šitą dainą, kaip, beje, ir keletą kitų, sukūriau lyg ir.. hm.. įtakotas tavęs.
  • - Iškakotas manęs,- skausmingai susiraukiau ir nesusivaldžiau nuo komentarų.

Na ir kodėl.. tikrai nebuvau nuotaikoj gilintis į mudviejų .. hm.. problemas.

  • - Klausau,- padrąsinamai šyptelėjau.

Robis atsikrenkštė ir keistai vyptelėjo. Sudėjo pirštus į pozicijas ir be jokios įžangos užtraukė.

Sugrojo vos vieną stulpelį ir gal pusę priedainio, tačiau to užteko, kad pramuštų verksmą, snarglius ir visus kitus nemalonius, kai tai teka iš jaunos mergaitės, dalykėlius.

Įsibaubiau kaip didelė, ypač po priedainio žodžių apie tai, kaip „viskas, ką palieti, virsta auksu”, bet „neduok man savo rankos, nes ją paleisiu”.

Robis gražiai (spėjau iš garsų) pasidėjo gitarą ir atsiklaupęs prišliaužė prie manęs.

Apsikabino ir vėl savo mėgstamu stilium paglostė nugarą. Tai, aišku, nepadėjo sutramdyt ašarų.

Trumpam pakėliau galvą, kurią buvau įkišusi broliui kažkur į pažastį, ir pasakiau:

  • - Jei nenori, kad verkčiau ateinančias porą savaičių, tai dabar paleisk mane. Žmogiškas kontaktas..ne..-vėl ėmiau kūkčiot, pagalvojusi apie kontaktą, kurio niekad nebebus su Luku, nes jis Afrikoj,-negelbsti..ŪŪŪŪŪŪūūūūūū.

Robis lėtai atvyniojo savo pripainiotas rankas nuo manęs, pakėlė jas oran ir atšlijo, subine čiuoždamas grindimis tolyn nuo manęs, veide - keista išraiška.

Neišlaikiusi sucypsėjau, kas reiškė nepavykusį, bet nuoširdų mėginimą juoktis.

Nusibraukiau ašaras ir sėdėjau užsimerkusi, kol kūkčiojimas visai nuslopo.

Atsimerkiau ir įsmeigiau akis į brolį, kuris visą tą laiką prasėdėjo tyliai.

Žiūrėjo į mane.

  • - Viskas, Lein?- pasišaipė.
  • - Viskas, Bridžesai,- atšoviau.
  • - Tai turiu suprast, kad viskas buvo TAIP blogai?- kilstelėjo antakį.
  • - Ne, turi suprast, kad viskas buvo TAIP gerai.
  • - O, oho. Lein, tu tikrai ką tik pasakei, kad mano daina GERA?
  • - Nevaidink, kad to nesiekei,- išsiviepiau.
  • - Siekiau. Bet man būtų užtekę žodinio pagyrimo, o ne ašarų upės.
  • - Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
  • - Gerai jau.

Tada išgirdom durų skambutį.

  • - Atidarysiu,- suskubo pakilt Bridžesas.
  • - Aišku, kad atidarysi,- nusivaipiau.

Robertas dingo už durų. Girdėjau bildėjimą laiptais ir dar vieną pakartotinį skambutį. Tada trinktelėjimą.

Tylius balsus, kurių neišskyriau.

Tada kelios poros žingsnių laiptais ir Bridžesas, vidun įkišęs nosį.

  • - Pas tave kai kas atėjo,- pranešė,- mano kaltė, tiesiog nusprendžiau, kad turiu teisę pakviest porą tavo..
  • - Ar atėjo Lukas?- pašokau iš vietos, o balse buvo truputėlį daugiau vilties, nei turėjo būt.

Robis keistai žvilgtelėjo į mane ir tuoj pat nusuko akis.

  • - Ką?..Ne, ne jis,- nervingai trepsėjo,- hm.. jie tavo kambary.

Perverčiau akis. Prasilenkiau su broliu tarpdury.

  • - Jei jie tie, kurių nenoriu matyt, tavim dėta užsirakinčiau kambary,- įspėjau ir nužingsniavau kambario link, negalėdama sugalvot, ko gi man tikėtis.

Pravėriau duris ir mane pasitiko tyla. Susiraukiau.

O sekančią akimirką nušuoliavau per kambarį ir šokau ant dviejų žmogystų, sėdinčių ant mano lovos.

Apkabinau juos ir išsišiepiau.

Juodu taip pat mane apkabino.

  • - Dieve, pasiilgau jūsų,- pranešiau.
  • - Mes tavęs irgi,- iš po ausies atsklido giedras Teo balsas.
  • - Taigi,- pritarė Džeimis.

Paleidau juos ir įsistebeilijau.

  • - Taigi. Judu susitaikėt?- pasidomėjau.

Vaikinai susižvelgė.

  • - Atėjom pabūt su tavim,o ne nagrinėt savo santykių.
  • - Gerai jau,- perverčiau akis, supratusi, kad atsakymas - daugiau mažiau neigiamas.
  • - Kaip tu?- beveik unisonu pasiteiravo tiedu. Mano akys lakstė nuo vieno prie kito, nes sėdėjau vidury ir niekaip negalėjau vienu žvilgsniu aprėpt abiejų.
  • - Puikiai,- nė nedvejodama pamelavau.
  • - Tikrai?- Teo veido išraiška, o Džeimio balsas buvo įtarūs.
  • - Kiek tiksliai jūs žinot?- panorau sužinot.
  • - Daugiau mažiau viską.
  • - Vou. Tada nieko gero. Bet man viskas puiku.
  • - Tu tikrai ką tik pabandei apgaut du seniausius savo draugus?- pasiteiravo Teo.

Man nespėjus atsakyt, Džeimis atsisuko į jį.

  • - Ką turi galvoj? Seniausius? Kiek pamenu, pats prilipai prie jos tik prieš porą mėnesių,- jo balsas buvo piktas.

Teo pervertė akis.

  • - Nevartyk akių, nes aš teisus, pats žinai.
  • - Turėjau omeny geriausius, Džeimi,- Teo balsas buvo taikus.
  • - Ne, neturėjai. Tu viską saviniesi. Specialiai taip sakai.
  • - Taip, Džeimi, lyg iš to būtų kokia nors nauda.
  • - Tu net nesuvokdamas taip darai. Viskas visada turi priklausyt tau, taip? Čia genuose turbūt, nes net nejauti, kad pastoviai šitaip elgiesi. Visada. Kiekvieną suknistą kartą,- bėrė Džeimis.

Aš tarsi išnykau. Juodu šaudė vienas į kitą akimis,o aš tiesiog sėdėjau išpūtusi akis ir leidau savo dešinėje sėdinčiam angelui lažintis su kairėj besibazuojančiu velniu dėl to, kuris pirmas trenks kitam.

Netrenkė nei vienas, tačiau balsai palaipsniui stiprėjo, griežtėjo, kaltinimai, išsakomi vienas kitam, palaipsniui beprasmiškėjo, kol galiausiai Džeimis pašoko nuo lovos, priversdamas ją suspyruokliuot.

Niršiai nuskuodė durų link. Ant slenkčio atsisuko į mane, stebinčią jį nesuvokiančiu žvilgsniu, ir jau švelniau pasakė:

  • - Aplankysiu tave kitą kart, kai jo nebus čia. Atsiprašau,- išspaudė nuoširdų šypsnį ,- man tikrai labai gaila dėl to, kas nutiko..
  • - Ačiū, Džeimi,- padėkojau ir tylėdama klausiausi jo žingsnių, o vėliau durų trinktelėjimo.

Atsisukau į Teo.

  • - Tai pasakysi, kas visgi tarp jūsų nutiko? Tai turėjo būt kažkas svarbaus.

Draugas tankiai sumirksėjo.

  • - Iš esmės tai viskas kaip ir dėl tavęs.

Kilstelėjau antakį.

  • - Kuo aš čia dėta?
  • - Na, tiesiog Džeimiui nepatiko, jog mudu daromės vis artimesni ir visa kita. Jis visad laikė save vieninteliu tavo draugu. Ir..
  • - Kas ir?-pagavau TĄ žodelytį.
  • - Nieko.
  • - Teo.
  • - Tiesiog, tai visiška nesąmonė. Man net nejauku. Nejauku sakyt. Tiesiog.. jis bijojo, kad.. na, kad aš biseksualas, ir mudu kartu praleidžiam daug laiko ir.. kad mudviejų su juo santykiai gali nukentėt.

Užsikvatojau.

  • - Rimtai? Džeimis tiek paranojiškas?
  • - Taigi kad.

Abu nepiktai pasišaipėm  iš Džeimio paranojos, o aš nusprendžiau, kad būtinai šia tema, o tiksliau jos beprasmybe , turėsiu su juo pakalbėti.

Teo išėjo jau gerokai sutemus - mudu kelias valandas praleidom kalbėdamiesi. Aš jam papasakojau viską , kas nutiko su Luku, su visomis detalėmis, o Teo pasiguodė apie savo senesnius nuotykius ir širdžių skausmus.

Galiausiai, kai išlydėjau Teo , buvau visai išsekusi.

Po kurio laiko durysna pasibeldė. Nosį įkišo Robis.

  • - Spėju, kad užsirakinti neturiu?
  • - Ne, ne šiandien,- šyptelėjau.

Jis leido sau įeiti vidun.

  • - Kol jūs čia bendravot, nulėkiau parduotuvėn..-pradėjo.
  • - Ir?
  • - Nupirkau kalną ledų, nes iš Holivudo filmų išmokau, kad niekas taip gerai neišgydo širdies skausmų kaip ledai ir filmai per naktį.
  • - Banalu,- pasišaipiau, kildama iš lovos ir sekdama Bridžesą jo kambarin, kur buvo plačiaekranis telikas.

Prisikimšom pilvus, nusigėrėm Ritos bare rasta Vodka ir žiūrėjom filmus, kol išvarvėjo akys.

Bet nei akimirką negalvojau apie Luką, ar tai, ką jis man padarė. O tai didelis pliusas.

Girdėjom kaip prie namo privažiavo du automobiliai, tėvai atrakino duris, trankėsi virtuvėje.

Išjungėm šviesas ir tūnojom tyloje, klausydami garsų iš apačios.

Paskui Robis tamsoje tyliai beveik sugrojo vieną savo dainą, ačiū Dievui, ne apie mane.

Taip ir užmigom, jo lovoj, su gitara kažkur tarp mūsų ir išsišiepę.

Rodyk draugams

Dvidešimt septinta stadija - nusišvilpt

Laukiau. Pasilikau ant to paties suoliuko. Izis pažadėjo neilgai trukus atvažiuoti.

Kuo daugiau laiko praėjo, tuo labiau ėmiau abejoti savo sprendimo gerumu.

Gerai, tarkim. Jis ateis. Aš, kaip jau įprasta, finaliniu momentu prapliupsiu ašaromis , pulsiu beveik nepažįstamam bičui glėbin. Jis pasakys arba bent pagalvos kažką panašaus į „ar nesakiau?”. Apkabins mane, pakštels kakton, pasakys, kad viskas gerai. Kad Lukas nėra vertas mano pergyvenimų ir kad nesigraužčiau - juk nesu pirma. Prieš mane buvo gal milijonas panašių.

Ir galbūt jis būtų teisus. Gal tikrai, keitėsi tik merginų veidai ir pasiteisinimai? Galbūt vienai pranešė besikeliantis gyvent į Naująjį Džersį, o kitai mirštantis nuo vėžio. Man teko Afrika.

Tuomet Izis, kuris greičiausiai būtų teisus, pasiūlytų man išsimiegot. Geriausiai pas jį, nes užmiestis tokiu metu gerokai per toli.

Tada viskas vyktų kažkaip natūraliai. Vieną akimirką verkčiau Izio glėbyje, ašaromis laistydama raudoną sofą, kitą mudu jau vartaliotumėmės pusnuogiai ant grindų šalia permirkusios ašaromis sofutės.

O paskui savęs nekęsčiau. Graužčiausi, kodėl taip, kodėl tada, kodėl su juo. Kad buvau tokia silpna ir nesugebėjau atsispirti. Kodėl iš vienos nenusisekusios istorijos kaip mat puoliau į kitą.

Ar bereikia sakyti, kad daugiau nebesusitiktumėm? Na, nebent netyčia kaktomuša susidurtumėm kokiam Bruklino bare. Jis taip pat kaip šiandien mane mergintų kitą merginą, sėdinčią prie baro, o aš šypsočiausi įsikabinusi į naują Luką. Iš mandagumo linktelėtumėm vienas kitam. Galbūt jis manęs net neprisimintų. O aš nepamirščiau jo. Visgi pirmąjį vyrą, kad ir kaip norėtum, pamiršt sunku.

Štai kaip viskas būtų.

Lėtai atsistojau. Sušalę ir neklausantys keliai garsiai trakštelėjo. Patryniau rankas vieną į kitą ir pamažu ėmiau eiti.

Atidaviau viską į likimo rankas. Žingsniavau lėtai. Jei mums lemta susitikti, susidursim pusiaukelėj.

Ar bereikia sakyti, kad nesusitikom?

Po valandėlės suskambo telefonas. Vadinasi, Izis jau ten. Ir pasigedo manęs.

Ignoravau skambutį.

Moneta buvo išmesta. Ir nukrito ne jo naudai. Prieš likimą nepašokinėsi.

 

Seniai nustojau verkusi. Iš karto, kai suvokiau, kad ašaros ant veido sušala į mažus varvekliukus.

Nukeliavau iki centrinės autobusų stoties, kur pasigavau autobusą, vežantį namo. Buvo gerokai po septynių. Žmonės jau užplūdo gatves. Gyveno pirmąją naujųjų metų dieną.

Sušalau nežmoniškai, bet sugebėjau ignoruoti šalčio pojūtį . Sugebėjau nebegalvoti. Rodžiausi sau visai blaivi. Visai tuščia. Visai visai.

Ar bereikia sakyti, kad buvau sutrėkšta? Kad nepadėjo nei viena iš tų šiaip ne taip sustirusiose rankose laikomų cigarečių, pavirtusių pelenais ?

Tėvų mašinos prie namo nebuvo. Brolio irgi.

Atsirakinau duris ir lėtai įžengiau per slenkstį.

Namai buvo tylūs ir ramūs. Tvarkingi, lyg juose niekas negyventų.

Nušlepsėjau virtuvėn, žvalgydamasi. Kažkaip į viską pažvelgiau kitomis akimis. Niekad nesusimąstydavau, kokie daiktai mane supa. Dabar viską atidžiai tyrinėjau lyg matydama pirmą kartą.

Kiek daug bereikalingų daiktų. Bereikalingų prasmės neturinčių pompastiškų nesąmonių.

Užkaičiau arbatinį ir pusiau prisėdau ant virtuvinės baro kėdės. Laukiau tuščiu žvilgsniu žvelgdama į sieną per kelis milimetrus nuo lango.

Arbatinis tyliai sušvilpė. Nuslydau žemėn ir įsipyliau puodelį karšto vandens.

Grįžau atgal ant kėdės ir pakeičiau žiūrėjimo kryptį.

Prisidegiau cigaretę , nors ir puikiai žinodama, kad namie rūkyti uždrausta.

Jaučiausi tuščia kaip popieriaus lapas. Bet ne geraja prasme. Ne naujos pradžios prasme. Ta prasme, kaip būna kai vietoj tuščio lapo turi būt namų darbai, bet jų nėra.

Užtryniau susmilkusią cigaretę į stalviršį. Man buvo nusišvilpt. Nuspriegiau kriauklėn.Išimsiu paskui.

Toj vietoj, kur užgesinau, juodavo didelė tamsi dėmė.

Kieta.

Išgėrusi kavą stumtelėjau puodelį alkūne. Padėjau galvą ant stalo, nepaisydama to, kad plaukai sukrito į pelenų krūvelę.

Užmerkiau akis.

Vėl sėdėjau gerai pažįstamoj svetainėj ant palangės ir žvelgiau į naktinę miesto panoramą.

Šypsojausi. Buvau neviena.

Grįžtelėjau į Luką. Jis taip pat šypsojosi. Priėjo prie manęs ir apglėbė per liemenį, prispaudė prie savęs, pabučiavo plaukus.

Tirpau.

  • - Bri,- tyliai kreipėsi.
  • - Klausau?- vos grįžtelėjau į jį ir trumpai pakštelėjau į lūpas.
  • - Turiu tau kai ką pasakyt..- jo balsas nežadėjo nieko gero.
  • - Tu išvažiuoji..- prisiminiau.
  • - Ne, kai kas kito…
  • - Kas?- susiraukiau.

Maždaug tą akimirką pajutau kažką švelniai glostant mano nugarą.

Lukas dar neatsakė. Vaizdas temo. Nenorėjau paleisti sapno, kol negavau atsakymo, bet kitaip negalėjau.

Lėtai atsimerkiau.

Susitikau su dviem rusvai žalsvom katiniškom akim.

Vėl užsimerkiau, nenorėdama kalbėt, norėdama neegzistuot. Jis nesiliovė glostęs mano nugaros.

Supratau, kad kažkas negerai.

Aš nesėdėjau. Nebuvau virtuvėj. Puikiai jaučiau, kad guliu.

Norom nenorom turėjau atsimerkti.

Lėtai apsidairiau. Buvau savo kambary. Savo lovoj. Bridžesas sėdėjo ant jos krašto. Matyt, jis mane ir atnešė.

  • - Pridarei virtuvėj netvarkos,- švelniai pasakė, žiūrėdamas į mano užsimiegojusias akis.
  • - Žinau..-susigėdau truputėlį.
  • - Netvarka likviduota,- mirktelėjo.
  • - Ačiū..- be jokių fazių balse padėkojau.

 

 

  • - Kas nutiko, Bri?- pasiteiravo kiek reiklokai.
  • - Nieko.
  • - Bridžita, nemaustyk manęs.
  • - Nenoriu apie tai kalbėt.
  • - Bri, prašau. Negali laikyt nuoskaudų širdy. Tiesiog negali. Tai nesveika,- kalbėjo švelniai.
  • - Žinau, bet tiesiog negaliu apie tai kalbėt.
  • - Suprantu,- šyptelėjo ir paglostė mano nugarą būtent taip, kaip vakar tai padarė Izis.

O tai pramušė visus susikaupusius jausmus.

Prapliupau raudoti. Kriokiau kaip krokodilas.

Nepajutau, kaip atsidūriau brolio šiltam glėby. Nė nepajutau, kaip nesuvaldžiau liežuvio ir visa tai, kas turėjo likti tik su manim, pasiekė Roberto ausis.

Bet nuo to man pasidarė lengviau, tikrai. Jam rūpėjo. Jis suprato. Jis mane užjautė.

  • - Myliu tave, Robi,- kažkuriuo metu pareiškiau, saugiai susivyniojusi didžiojo broliuko glėby.
  • - Jo, kurgi,- pervertė akis ir priglaudė dar arčiau.

 

——————————————————————————–

Atsiprašau, nesu gera šitam visam gilių dvasinių išgyvenimų ir depresijų marmale. Gal viskas paviršutiniška, bet kitaip dar neišmokau. Atsiprašau. TIkiuosi, bent dalinai supratot, ką tokiu metu jautė Bri. ;)

Rodyk draugams

Dvidešimt šešta stadija - griūtis

Apie tris žmonių dar padaugėjo. Atsišokusi iki soties atsisėdau prie baro. Nebeturėjau jėgų net tabaluoti kojomis, ką paprastai visuomet darydavau.
Man iš kairės sėdėjo Lukas, apkabinęs per liemenį, o iš dešinės, išlaikydamas atstumą, Izis.

Kažkuriuo metu, nepasakysiu kuriuo, nes tvankumas ir kvapų gausa , ir, aišku, atitinkamas kiekis gėrimų, visai apsuko galvą, Lukas vėl atsiprašė ir nužingsniavo (milijonąjį kartą tą vakarą) tualetan.

Izis iš karto atsigavo.

  • - Taigi?- gudriai išsišiepė.
  • - Taigi kas?- abejingai perklausiau, maišydama šiaudeliu savo Martinį.
  • - Jūs su Luku.. na žinai.. fiti miti?
  • - Ne, nežinau.
  • - Draugaujat, ta prasme?
  • - Nežinau. Gal. Bet neoficialiai. Turbūt.
  • - Nepasitikėk juo, Bri.
  • - O kas tu toks, kad galėtum man kažką patarinėt?
  • - Aš esu jo senas draugas. Patikėk, mačiau viską. Ir visas, kurios buvo prieš tave,- įsisiurbė ė mane akimis, matyt labai jau norėjo įtikint.
  • - Šit kaip. Man nerūpi,- gūžtelėjau pečiais.
  • - Tikrai?
  • - Tikrai.
  • - Visai visai?
  • - Tau visai neskauda, kai jis tave palieka ir dingsta kuriam laikui?- kilstelėjo antakį.

Iš kur po..

  • - Iš kur žinai?
  • - Juk sakiau. Mačiau ne vieną buvusią prieš tave. Jo braižas nesikeičia.
  • - Kodėl turėčiau kreipt dėmesį į tai, ką sakai tu, nepažįstamasis?
  • - Nekreipk. Aš tik šiaip kalbu. Gal išsiblaiviusi prisiminsi nors sakinį iš to, ką kalbam. Ir pamąstysi apie tai.
  • - Mhm.
  • - Ne, rimtai. Tau juk skauda. Bet tu vistiek atleidi jam. Kiekvieną kartą,- tęsė vėjų kalbėjimą,- tau patinka.. tikrai. Esu tikras, tau patinka savaitę negavus iš jo žinios graužtis ir kankintis, užsidėt tą „aš tokia vargšė, kurios niekas nemyli ir kuri niekuo negali pasitikėt” kaukę. Juk taip? Juk aš teisus?
  • - Gal ir teisus. O kas tada?
  • - Nieko. Pirmas žingsnis į išsivadavimą - pripažinimas.
  • - O. Beveik kaip anoniminiuose alkoholikuose.
  • - Narkomanuose, tiesą sakant. Turiu patirties. Tik, tiesa, turėjom pradėt susikabinę rankomis ir pasakyt, nuo ko esam priklausomi. Bet laikykim tai privačiu seansu.

Kilstelėjau antakius.

Izis iš vidinės seno languoto, dažais aptaškyto sšvarko vidinės kišenės išsitraukė tušinuką. Dantimis nutraukė jo dangtelį, kiek šiurkščiau, nei esu pratusi, pagriebė mano ranką ir ant dilbio nupaišė kažkokį animacinį žmogeliuką, o po juo parašė keliolikos skaičių kombinaciją.

  • - Kai sekantį kartą tave sumaišys su žemėmis, skambtelk. Galėsim susitart dėl dar vieno seanso,- mirktelėjo.
  • - O iš kur žinai, kad sumaišys?
  • - Nes tai jau mačiau ne vieną kartą.
  • - O gal jis pasikeitė. Dėl manęs,- pati netikėjau tuo, ką teigiau.
  • - Dieve, mergiotės, jūs tokios naivios. Nesuprantu, kuo tas bičas jus visas apžavi..- atsiduso.
  • - Koks bičas?- išgirdau Luko balsą sau prie ausies. Oi, tikiuosi, negirdėjo mūsų pokalbio.
  • - Joks..- pabandžiau išsisukt. Izis reikšmingai žvilgtelėjo mano pusėn,o aš apsimečiau nepastebinti.
  • - Einam paskutiniam šokiui?- prisiglaudė Lukas prie manęs.
  • - O gal geriau nešdinamės iš čia?- pasiūliau man labiau prie širdies esantį varijantą.
  • - Tinka,- išsišiepė ir paėmęs mane už parankės išsitempė.

Prieš visai išnykdama nuo baro mečiau Iziui pergalingą žvilgsnį - „matai, jis daro, ką noriu aš,o ne atvikščiai”.

Mudu su Luku išėjom iš tvankaus baro į vėsų sausio pirmosios orą.

Galvą iš karto atleido.

Patraukėm Hadsono krantine tolyn.

Ėjom susikabinę rankomis ir daug juokėmės.

Kalbėjom apie tai, kokie piukūs bus ateinantys metai ir taip toliau.

Sustojom kažkur prie suoliukų, kai jau buvom gerokai nutolę nuo savo klubo.

Lukas užkėlė mane ant betoninės sienelės, o pats, dabar būdamas žemesnis už mane, apsikabino mane per liemenį ir paslėpė galvą man pašonėj.

Išsitraukiau iš striukės kišenės apgadintą cigarečių pakelį ir užsirūkaiu.

Kurį laiką taip ir buvom. Tyliai išp9sdinėjau dūmus, palydėdama juos akimis lyg senus draugus. Nusprendusius mane palikt.

  • - Turiu tau kai ką pasakyt,- išgirdau striukės prislopintą Luko balsą.
  • - Klausau,- taršiau pirštais jo švelnius raudonus plaukus.
  • - Tau tai nepatiks.
  • - Man patiks viskas, ką pasakysi,- sumurmėjau.
  • - Aš išvykstu.
  • - Gerai, vadinasi, turėsim truputį laiko pailsėt vienas nuo kito. Ne tai, kad nebūčiau įpratusi tavęs nematyt savaičių savaitėmis.
  • - Ne, tu nesupranti,- vos vos kilstelėjo galvą, kad galėtų pažiūrėt man į akis.
  • - Nesuprantu ko?- susiraukiau.
  • - Išvažiuoju ilgam.
  • - Kiek? Mėnesiui? Dviems? Būtų gerai, kad grįžtum iki mano mokyklos išleistuvių. Norėčiau, kad būtum jose.
  • - Ilgiau.
  • - Kaip tai ilgiau?
  • - Aš ten galiu užtrukt mažiausiai pusmetį. Bet jaučiu, kad ilgiau.

Patylėjau, bandydama suvokt.

  • - Kur tiksliai tu išvažiuoji?
  • - Į ..hm.. Afriką.

Prunkštelėjau.

  • - Ko tau ten?
  • - Savanorių programa. Sekanti knyga. Įkvėpimo paieškos.
  • - Ką???- iš burnos išsprūdo keista aimana. Numečiau jo galvą nuo savęs ir nušokau nuo sienelės.

Įsisprendžiau rankomis į klubus.

  • - Aš suprantu, kad tai pasitaikė nelaiku, bet..
  • - Nelaiku? Tu tai vadini taip? Aš tai vadinu didžiausios prabos išdavyste, po paraliais!
  • - Aš atsiprašau, bet sakiau tau, jog su manim..
  • - Taip, sakei. Sakei, kad esi niekšas, jei gerai pamenu.
  • - Būtent,- linktelėjo. Žiūrėjo į mane truputį per daug gailiai, kad patikėčiau, jog tai tiesa.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau.

  • - Tai viskas čia buvo tik .. hm.. žaidimas? Įkvėpimo paieškos?- pareikalavau atsakymo.

Lukas  trumpam nusisuko.  Atsirėmė rankomis į betoninę sienelę.

Girdėjau jį garsiai kvėpuojant. Įkvėpia. Vienas, du, trys, keturi, iškvepia.

Vėl užsirūkiau.

Vaikščiojau pirmyn atgal ir niršiai šnopavau.

  • - Atsakyk,- pareikalavau, kai tyla užsitęsė per ilgai.

Lukas atsisuko į mane. Žengė porą žingsnių link manęs.

  • - Taip. Tai buvo tai. Man reikėjo įkvėpimo. Istorijos. Ir štai, pirma diena knygyne, laukinė mergiotė, žadanti gerą istoriją. Viskas. Užsikabinau. O paskui viskas buvo juokų darbas.

Negaliu nupasakot, kas ėmė darytis su mano kūnu - ėmiau raukytis, grąžyt rankas, gniaužt kumščius ir dar velniažin ką daryt. Neturėjau žodžių.

Bet taip jau būna su Bridžita Lein. Ko neišreiškia žodžiais, tą puikiausiai išreiškia veiksmais.

Ėmiau talžyt tą asilą, kur pasiekdama. Spyriau kažkur apačion, tikėdamasi, kad likusiam gyvenimui atimsiu iš jo galimybę turėt mažų ryžų vaikų su šeškais ant veidų. Kumščiavau pilvą, tikėdamasi atkrėst kepenis ir panašiai.

Nepasakyčiau, kad priešinosi. Išlaukė, kol nebeturėjau daugiau jėgų.

Nieko nesakė.

Spėriai nužingsniavau pusėn, priešingon tai, iš kurios atėjom.

  • - Juk žinai, kad tavęs nekenčiu,- mečiau paskutinį garsų sakinį tam ryžam idiotui.

Dieve, kaip jo nekenčiau.

Gėda pasakyt, bet žliumbiau kaip paskutinė idiotė.

Tiesiog negalėjau sulaikyt besiveržiančios raudos.

Rankos, laikančios vieną po kitos einančias cigaretes, visos drebėjo.

Kažkurioj vietoj prisėdau ant šalto suolelio ir suriečiau kojas prie krūtinės.

Apglėbiau save rankomis, stengdamasi visa pasinert į šaltį, supantį mane. Kad galvą visai ištuštinčiau, kad nebegalvočiau apie tai, kas ką tik įvyko.

Kad ir vėl apsišoviau. Eilinį kartą likau kvailės vietoj.

Pro šalį , nors jau buvo netoli penkių ar šešių, liejosi  žmonės. Merginos, apsisiautę vaikinų švarkais, žmonės, šalia besivedantys dviračius ir pavojingai svyruojantys.. Sulaukėm pirmos naujųjų metų dienos.

Dar vienos.

Kažkuriuo metu aktreipiau dėmesį į ant dešinio dilbio juoduojantį užrašą.

Kam tai rūpi.

Iš galinės kišenės išsitraukiau mobilųjį.

Viena padala. Bet tikėjausi, kad užteks ir jos.

Mikliai surinkau skaičių kombinaciją , užrašytą man ant rankos.

  • - Izi? Nemiegi?- pasiteiravau vos jam atsiliepus,- čia Bri iš baro. Pameni?

Rodyk draugams