BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Keturiasdešimt pirma stadija - our next song goes to this guy up there. It’s called “we hate you, please die”.

Užtrukau gal valandą , kol perskaičiau kas keliasdešimtą pluoštelio, pavadinto rankraščiu, puslapį.

Pirmi mano permesti akimis puslapiai nekėlė didesnių jausmų, tačiau nuo kokio šešiasdešimto iš akių nevalingai pasipylė ašaros.

Kelis kartus girdėjau, kaip į tualetą įeina merginos, linksmai čiauška apie savo pažymius, vaikinus ir panašiai. Kas kartą taip nutikus sukąsdavau kumštį, kad nesigirdėtų mano raudos.

Jau seniai buvau užvertusi paskutinį puslapį , tačiau vis dar nesijudinau iš vietos. Neturėjau jėgų. Neturėjau kur eiti.

Pajutau ant lūpų kraujo skonį. Ko gero, stipriai kandžiodama lūpas vieną perkandau.

Stipriai užsimerkiau, tikėdamasi, kad kai pabusiu, viskas pasirodys buvę tik sapnas.

Eilinį kartą išgirdau atsidarant tualeto duris. Giliai įkvėpiau ir pasistengiau nustoti verkti. Galų gale tam nebebuvo prasmės.

- Bridžita?- išgirdau susirūpinusį balsą, artėjantį mano kabinos link.

Tylėjau. Nenorėjau kalbėti. Tik ne su juo.

- Bridžita, žinau,kad tu čia. Klausyk, nesvarbu, ką tau pripaistė Lukas..taip, aš žinau, Hana matė, kaip susitikai su aukštu raudonplaukiu.. nesvarbu, ką jis pripaistė, tai netiesa.

Stipriai užsimerkiau ir iš akių vėl ištryško ašaros. Negalėjau patikėti, kad jis drįsta taip kalbėti.

Kaip jis taip gali.. Beširdis. Prakeiktas beširdis.

- Lein, aš nesitrauksiu iš čia. Tu kada nors vis tiek turėsi išeiti,- išgirdau, kaip atsiremia į mano kabiną.

Jis buvo teisus. Aš negalėjau čia pasilikti visam laikui. Kad ir kaip norėjau.

Kaip ten bebūtų, jis nenusipelnė pamatyti mano ašarų. Jos yra būtent tai, ko jis siekė. Tai, ką jis ir norėjo pamatyti. Nuo pat pradžių. Neabejoju, kad mėgavosi tuo kiekvieną akimirką. Broliai su privalumais, taip? Prunkštelėjau, atgaliomis rankomis braukdamasi nuo veido ašaras. Man nerūpėjo, kaip viską išterliojau. Man niekas nerūpėjo.

Apsilaižiau kruviną lūpą ir atsklendžiau tualeto kabinos sklendę. Su didžiausia savo nedideliam kūnui įmanoma jėga išskridau laukan. Gaila, bet tas jau buvo spėjęs pasitraukti. Nepriplojau, niekšo.

Jis kažkokiu neaiškiu ir man visai neparankiu būdu sugebėjo pulti į tą pusę, kad užtvertų man išėjimą. Asilas.

- Bridžita,- Roberto akys buvo susirūpinę. Nė trupinėlio anksčiau matyto pykčio. Keista, galėčiau duot galvą nukirst, kad ta neapykanta ir buvo būtent tai, ką jis man jautė. Juokinga, kai pagalvoji, kaip per mažiau nei valandą viskas taip stoja į vietas. Viskas, kas ir taip buvo daugiau, nei akivaizdu.

- Taigi, galime teigti, kad šiknašluostė ir lieka šiknašluoste, ar ne, Bridžesai? Nepaisant to, kaip įtikinančiai vaidina, kad yra kitaip,- į savo žodžius būčiau sudėjusi visą panieką, kurios turėjau apsčiai, tačiau tiesiog neturėjau tam jėgų. Nebūčiau net rankų sugebėjusi pakelt.

- Baik, Bri, kas nutiko? Nežinau, ko jis tau pripaistė, tačiau jis tik nori, kad nebūtum su manim laiminga. Kad nebūtum be jo laiminga,- Robertas žengė porą žingsnių manęs link ir ištiesė ranką į mano vėl kruviną lūpą.

- Neliesk manęs. Daugiau niekada manęs neliesk,- papurčiau galvą.

- Betgi.. Pasakyk kas nutiko? Aš nesuprantu. Ką jis tau pasakė?

- Ooo, jis man nieko nepasakė,- rūgščiai nusišypsojau ir ištiesiau Robertui rankraštį.
- Kas čia?- susiraukė jis.

- Istorija. Lyg ir romanas. O žinai, kas tikrai labai labai miela ir labai labai keista?- vis dar šypsojausi per ašaras,- neabejoju, kad žinai. Ir šiaip, sveikinu. Tavo pažadas paversti mano gyvenimą pragaru išdegė. Nebūčiau subtiliau sugalvojusi. Tu esi vertas aplodismentų, broliuk. Papločiau, tačiau man net žiūrėt į tave šlykštu. O dabar pasitrauk, noriu išeit, jei leisi,- prasispraudžiau pro Robį. Jis nesipriešino - stovėjo sustingęs ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į rankraštį.

Eidama pro duris atsisukau ir paskutinį kartą pažiūrėjau į jo raumeningą nugarą, pridengtą juodo švarko.

- Paskaityk, jei dar neskaitei. Šiaip ar taip tu, galima sakyti, beveik šio šedevro bendraautorius.

Užtrenkiau už savęs duris ir patraukiau išėjimo link. Nesąmonė. Visiška nesąmonė. Beprasmybė kažkokia.

Tačiau juokinga. Ir kelia nuostabą. Infrastruktūros mastas, jei galima taip sakyt. Pati sau rūgščiai šypsojausi.

Išėjau laukan ir sustojau. Kur eiti toliau?

Namo grįžti nebegalėjau. Galvą dedu, kad Bridžesas ten puls pirmu taikymu. Į užmiestį nenorėjau. Nenorėjau, kad tėtė klaustų kodėl grįžau taip anksti ir kur Bridžesas.

Liko parkas. Suknistacentrinissuknistaparkas. Arčiausia ir ramiausia vieta, kurią galėjau iš čia pasiekti.

Lėtai nužingsniavau jo link. Stengiausi neprisileisti minčių. Jaučiau, kad kuo daugiau leisiu sau galvoti, tuo aukščiau gumulas iš skrandžio kils.

Kils, kils ir kils kol sprogs. Išsiverš iš manęs ir išdegins viską aplinkui.

Niekada nebuvau taip jautusis. Dar niekada. Galbūt tą rytą prieš pusmetį kai taip atsisveikinau su Luku ir būtų bent kažkiek galima prilyginti šitam jausmui, tačiau čia.. To viršyti negalėjo niekas.

Bridžesas. Jis puikiau nei puikiai sužaidė savo partiją. Tas rūpestis, šiluma, bučiniai.. Kaip jis manimi rūpinosi, kaip mane išgelbėjo nuo praktiškos beprotybės.. Viskas buvo puikiai suplanuotas žaidimas.

Galbūt jam reikėtų ne į tą prakeiktą muzikos akademiją, o į aktorinį.

Įsivaizdavau Bridžesą, stovintį ant scenos ir besilankstantį žiūrovams, kurie ploja net atsistoję. O fone - mano balsas:

- Sveikiname Robertą Bridžesą, suvaidinusį savo gyvenimo vaidmenį!!!

Juokinga.

Pakeliui nusipirkau kavos ir prisėdau ant suolelio, ant kurio paprastai sėdėdavome su Teo per pietus, kirsdami raguolius ir gerdami dvigubas latte.

Apsilaižiau lūpą - ji buvo sūri ir krešuliuota.

Suskambo mobilusis. Beveik neabejojau, kad tai Bridžesas. Su dar viena scena, kurios atlikti nespėjo.

Suskambo dar. Ir dar. Ir dar kartą. Ignoravau.

Kava atšalo, žmonės ėjo pro šalį kaip ėję ir visiškai nekreipė į mane, susikėlusią kojas prie smakro, dėmesio.

- Bridžita,- išgirdau po ilgo laiko tylos ir ramybės. Atsisukau į pusę, iš kurios sklido balsas.

- Teo,- nelinksmai nusišypsojau.

Jis prisėdo šalia.

- Kas tau nutiko?- paklausė apglėbdamas mane viena ranka,- tu drebi.

- Tu nenori to žinoti.

- Aišku, kad noriu. Kas svarbu tau, svarbu ir man.

Vėl stipriai užsimerkiau.

- Buvo atėjęs Lukas.

- Tas vaikinas nesiruošia tavęs paleist, ar ne?- nusišypsojo.

Padėjau galvą Teo ant peties.

- Jis jau mane paleido. Tik norėjo, kad viską matyčiau kaip yra.

- Kaip turėčiau tai suprasti?- draugas rodėsi nuoširdžiai sumišęs.

- Juokinga, tačiau jis man davė vieną savo rankraščių. Keisčiausia ir mieliausia tai, kad jo istorija pasakoja apie merginą ir vaikiną, Brigitą ir Roverį, kurie po merginos mamos mirties yra priversti gyventi kartu. Nes jųdviejų bendras tėvas. Jiedu vienas kito labai labai nekenčia, tačiau paskui, kai yra priversti vaikščioti drauge, ima puoselėti vienas kitam šiltus jausmus. Nepaisant to, kad yra broliai , jiedu tampa ir meilužiais. Na žinai, apsigyvena viename bute ir panašiai..- iš akių vėl pabiro ašaros,- o visa kita, manau, jau ir taip galima atspėti.

Teo tylėjo , tik suėmė mane ir stipriai apkabino.

- Vargšas daiktelis,- sumurmėjo man į plaukus.

- Negaliu patikėt, kad viskas buvo taip suplanuota. Viskas, visiškai viskas. Kiekvienas žingsnis. Tai viską paaiškina. Iš kur Lukas iš pat pradžių žinojo apie Robertą, nors nebuvau jam užsiminusi, Robio atšilimą, neva meilę, kaip jiedu susisiekdavo ir padarydavo man tokius “siurprizus” kaip tada, kai Robis nuvežė mane pas Luką pasikalbėti..- ėmiau kūkčioti,- aš negaliu patikėti tuo, koks jis beširdis. O aš nuoširdžiai patikėjau, kad Bridžesas gali mylėti. Ir dar mane. Bet šiknašluostės ir lieka šikanšluostėmis, ar ne?

- Aš irgi negaliu. Nusiramink.. Nebeverk. Viskas bus gerai.

Man išsiverkus iki soties ir akių tušo liekanomis nutepliojus baltus Teo marškinius, jis paklausė:

- Žinai, ką darysi toliau?

Papurčiau galvą.

- Neįsivaizduoju. Negaliu grįžti pas jį, nors ten ir visi mano daiktai. Ko gero, grįšiu užmiestin. Pradėsiu ieškotis buto. Darbo.. Nes, šiaip ar taip, į Brauną taip pat nevažiuoju.

Teo kilstelėjo galvą man nuo pakaušio.

- Kaip suprasti?

- Tu negirdėjai geriausios dalies. Mano pažymių. B, C, D, F,- sumurmėjau.

- Viską galima išspręsti. Juk egzaminai nelemia visko, mieloji. O dabar užteks raudot. Viskas. Einam pas mane. Tu tikrai nemiegosi parke,- skambiai nusijuokė Teo.

- Ko gero, nemiegosiu,- sutikau ir atsistojau nuo suoliuko.

Susikibę rankomis patraukėme išėjimo iš parko link.

- Keista kaip viskas per vieną dieną griūva. Dar iš ryto viskas buvo nuostabu. Egzaminų rezultatai manęs nejaudino, nekantriai laukiau mūsų kelionės automobiliu, Robertas mylėjo mane, o aš mylėjau jį, Lukas dingęs iš radaro.. Žinojau, kad viskas pernelyg tobula,- rūgščiai kalbėjau.

- Tau sunku, bet ne viskas taip juoda. Tu turi mane, Džeimį, tėvus.. Kada nors viskas pagerės, nors tas ‘kada nors’ ir neskamba labai paguodžiamai.

- Sutinku,- linktelėjau.

Grįžę namo mudu įsitaisėme Teo kambary su buteliu tekilos ir lėkštele citrinos. Abu sutarėm, kad geriausias būdas pamiršti - nusitašyti.

Ilgai nereikėjo. Išleistuvėse išgerti kokteiliai plius keli shot’ai tekilos taip vožė į galvą, kad neilgai trukus iš kenčiančios Madonos ar besislapstančios Gretos Garbo tapau krizenančia iš niekų ir plavinėjančia aplink Ede Sedgwick.

- Tai va, tu supranti, viskas tobula, ane? Jis žiauriai gražus, su puikia ateitim, moka grot gitara, pianinu ir moterimi. Jis žiauriai skaniai kvepia. Jis turi nerealų kūną. Jis nerealus kai kalbam apie lovos reikalus.. Ir tai žiauriausia. Neturiu nieko, dėl ko galėčiau nesigailėti, jog jis nebe mano,- dėsčiau Teo.

Jis griausmingai nusijuokė. Buvo atsilaisvinęs kaklaraištį bei pasiraitojęs mano tušu ištepliotų marškinių rankoves.

- Jo, žinau. Pakalbėkim apie Džeimį. Jis puikus. Jo plaukai.. Pati žinai jo plaukus..

Linktelėjau tik girtam žmogui būdinga maniera.

- Tai va. ir jis nerealiai gražus. Jo akys.. Tokių akių tik pavydėt.. Ir kūnas.. Juk matei jo kūną, taip?

- Vaikiuk, mes gal mėnesį kartu gyvenom. Vadinasi, viena vonia naudojomės,- subalbatavau.

- Tai va. Viskas faina. Bet tu įsivaizduok. Mes tik taip sakant įsišėlstam, įkaistam, taip sakant.. Ir blaaaaa. Pasižiūriu į jį ir noriu pasakyti: “Blemba, Džeimi, jei tik tu būtum moteris..”…

- Fuuu,- susiraukiau,- jūs šlykštūs.

- Visai ne,- paprieštaravo.

Išsitiesiau ant grindų ir įsižiūrėjau į lubas.

- Na, aš einu į svečių kambarį,- pranešė besistodamas nuo žemės Teo.

- Ko? Dar tekilos?

- Ne, miegot,- nusišypsojo,- tau reikia pailsėt.

Mane akimirksniu užplūdo tiesiog paranoja. Žinojau, kad kai tik Teo išeis, mane užplūs tos nesąmoningos, skaudinančios mintys ir aš.. nežinau, apsivemsiu.. arba prisigersiu raminamųjų.. arba iššoksiu pro langą.

- Ne, Teo, neišeik,- paprašiau, pakeldama galvą nuo žemės,- nepalik manęs, nes aš išprotėsiu,- su kiekvienu žodžiu tas blogas kaustantis širdį jausmas stiprėjo.

Jis nustebęs atsisuko. Iš puikios koordinacijos galėjau spėti, kad nėra toks girtas kaip aš.

- Kas yra, Bri?- jo balse girdėjosi susirūpinimas.

Atsisėdau ir ištiesiau ranką į jį:

- Nepalik manęs, prašau. Aš tikrai išeisiu iš proto. Jis nenustos lindęs mano galvon..

- Apie ką tu kalbi, Bridžita?- Teo atrodė rimtai sunerimęs.

- Neišeik,- pakartojau su ašaromis akyse, pati nesuprasdama, kas su manimi darosi.

- Tu mane verti bijoti..

Nebetvardžiau ašarų.

Atsistojau ir priėjau prie lango.

- Jeigu tu mane paliksi.. Jeigu tu mane paliksi, aš iššoksiu,- nulenkiau lango rankeną žemyn,- prisiekiu, kad iššoksiu.

- Kas tau darosi???- Teo balse girdėjosi isterijos gaidelė.

- Aš iššoksiu,- kelio per ašaras nebemačiau,o širdyje, kažkur giliai smegenyse, toje vietelėje, kurios dar nebuvo apmarinęs alkoholis, man buvo labai gėda dėl šios scenos.

- Bri..

- Prisiekiu,- pakartojau paskutinį kartą. O paskui.. Paskui nežinojau, ką reiks daryti. Jis nenorėjo pasilikti. Jis nenorėjo manęs apginti. Jis norėjo, kad aš iššokčiau. Jis nebebuvo mano Teo.

- Mieloji..- gailiomis ir išgąstingomis akimis į mane žiūrėjo jis,- nekalbėk taip. Tu girta. Viskas gerai. Tik eik prie lovos. Atsigulk. Miegok. Jis neateis į tavo į tavo sapnus. O rytoj viskas atrodys kitaip. Pažadu.

- Netikiu,- purčiau galvą liedama ašaras,- netikiu. Tu meluoji. Tu nesi mano Teo. Tu nesi..

Šviesiaplaukis žengė manęs link, pakeliui paspirdamas ant žemės besimėtantį, pusiau sklidiną tekilos stikliuką . Tas pavirto šonu ir nusirideno kilimu, palikdamas tekilos juostelę po savęs.

Sukoncentravau žvilgsnį į stikliuką ir bandžiau nusiraminti. Tačiau niekaip negalėjau nugalėti tos panikos, kuri mane užplūsdavo pagalvojus, kad Teo išeis ir paliks mane vieną.’

- Bridžita, tu mane tikrai žiauriai šiurpini,- kalbėjo Teo, paimdamas mano rankas į savąsias,- galbūt to nebūtų, jei nebūčiau įkalęs tų shotų, bet.. nutiko kas nutiko. Todėl visu savo neblaiviu protu prašau tavęs nusiraminti ir baigti man kelti baimę, gerai?- jis žiūrėjo į mane.

Kurį laiką be fazių veide stebėjau draugą, o tada prapliupau juoku. Jis manęs nebepaliks. Juk nebepaliks, taip?

Teo taip pat silpnai nusišypsojo.

- Dieve, kokia tu psichė,- pajuokavo ir prilietė mano lūpas savosiomis. Pajutau jo rankas sau ant nugaros, o tada jis prispaudė mane prie savęs. Kažkokiu būdu apsivijau jo kaklą rankomis. Kažkokiu būdu mudviejų liežuviai rado kelią į vienas kito burnas.

Kažkokiu būdu supratau, kaip tą akimirką man to reikėjo.

Patiko (22)

Rodyk draugams

~ easybreezy | 2010-12-26.

12 komentarai įrašui “Keturiasdešimt pirma stadija - our next song goes to this guy up there. It’s called “we hate you, please die”.”

  1. WoW.. tikėjaus kažko panašaus su Robiu, gal ne taip žiauriai, bet panašiai. Ir tikėjaus, kad ir Teo bus prisidėjęs, jis man vis dar artodo per geras, bet kas supaisys toks homikus (nieko asmeniško) ;DDD
    O šiaip, galas skyriaus tikrai nustebino, niekad nebūčiau pagalvojus, kad Teo ir Bri galėtu taip pasielgti, na ok, Bri girta, bet Teo.. jis gi su Džeimiu.. Na žodžiu.. žiauriai čia, žiauriai..
    Labai, labai, labai (ir t.t.t) patiko.. ;DDD Laukiu pratęsimo.. ;DDDDDDD

  2. skyriaus galą jau atsidariusiu stalčium skaičiau. :D juolab, jog tai buvo antras per dieną. žodžiu, to-bu-la.

  3. Labai geras suzetas kuris tikrai prikauste..tik gaila ant galo jau kazko panasaus ir tikejaus kad vat gali buti taip..na gal todel kad jei pati rasyciau tokia istorija tai taip buciau butinai padarius. o siaip labai patiko. vis kazkas idomesnio ir naujesnio. su nekantrumu laukiu kito skyriau:)
    p.s, su sventem;)

  4. Oooo… Šito tai nesitikėjau. Na, tokios skyriaus pabaigos.
    Ir niekaip negaliu įsivaizduoti, kad ši istorija greitai baigsis…

  5. Begėdė Tu. Besarmatė.
    Aš negalėjau atsitraukti nei nuo vieno žodžio.
    Viską tiesiog siurbiau į save.
    Dievinu.
    Meškiau.

  6. negaleeejau atsitraukti.. kuo greiciau dar!!!

  7. skaitant paskutine pastraipa galvoje skambėjo: ERROR ERROR ERROR…. Kad Robertas kažką rezga su ar prieš Luką- numaniau. Bet tai buvo tikrai per ziauru… Ir Teo… o jis man toks mielas personazas atrodė iki šiol. Na bent iki pasirodant bailiu isleistuvese, tai dabar dar labiau esu sutrikusi. Patiko jam Brigita, ar ne, bet taip pasielgti su Džeimiu neteisinga. Ir taip labai noriu tęsinio… laukiu :]

  8. Yeah… nu ką, taip ir maniau, kad tas begėdis Teo ne toks jau labai ir homikas, kokiu dedasi.
    Vargšas Džeimis.
    Suknistas subingalvis Bridžesas.
    Kažkokia nesveika, žiauriai iškankinta ir labai girta B.
    Laukiu.

  9. Gute, aš tai tokio skyriaus tikėjausi nuo pat tos akimirkos kai įvedžiau Teo personažą. Bet vis neįsipaišydavo kažkaip. Ir priežasties nebuvo.;D
    nespalvotaii, tuomet tave labai nesunku nustebint.;D
    bluesky, ačiū, tave taip pat. gali būti, kad tikėjaisi ,nesiruošiau visų priblokšti ir nupūsti nuo vaizdo, maždaug “omg, kas čia įvyko, eina sauuuuuuu”. ;) ačiū.
    tali, čia žiūriu niekas nesitikėjo. Aš, tiesą sakant, taip pat ne.:) ir šiaip, nesinervinkit, gi po Bri nesiruošiu dingt iš blogas.lt sistemos. Neee, nesulauksit, pakankinsiu dar normaliai jus , muahahahahaha.;DD
    Drugeli, jo jo, dar įžeidinėk tai pati galėsi pabaigą pasirašyt.;DD miau.
    eva, būtinai.;)
    aaistuteaa, Teo ir yra mielas. Pats mieliausias, fainiausias, žaviausias.. ir iš viso, kodėl jis netapo pagrindiniu herojumi?:DD okei, nebesvaigstu, jeigu lauksi tęsinio, tai, drįstu tvirtint, kad ir sulauksi.;D
    savaipkeista, ar apsisominsit visi su tuo Teo. Nuo pat pradžių jis gi deklaravo, kad yra bi, for fuck’s sake. Juk tai neturėjo būti siurprizas. užknisat jūs mane. :DD iš viso.:DD ne, juokauju, neužknisat, ką aš be jūsų daryčiau?;D
    Jo, Bridžesas į šūdą įklimpo iki kaklo. Bet gal viskas ne taip blogai.;DDD neee, juokauju vėl, aišku, kad blogai. muahahaha.

  10. Numerous sites gigantic consist of a couple hundred pictures The number of Wherever your tastes Nobody can compete with the We hope

  11. This post is very usefull thx!

  12. you’re sooo talented in writing. Lord is really utilizing you in great methods. You’re doing a excellent job! This was an excellent weblog!

Palikti komentarą