BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Keturiasdešimt antra stadija - atsisveikinimas.

Niekada nežinau kaip pradėti “rytas po” tipo skyrius.. Na, atsimenu kažkada rašiau apie Tristano ir Frėjos “rytą po”, bet tas buvo tūkstantį kartų lengviau. Ir šiaip, kodėl aš pastoviai įveliu atsitiktinius permiegojimus, kurie tampa vos ne svarbiausiais? Fuck. Kad jūs žinotumėt, kaip man dabar sunku.;DD

******

Nesąmonė. Visiška nesąmonė, absurdas ir idiotizmas. Tai nieko nereiškė. To praktiškai nebuvo. O jei ir buvo tai tik todėl, kad aš buvau visiškai sugniuždyta, išėjus iš savęs ir neatsakinga už savo veiksmus. Aišku tai negelbsti nuo to fakto, kad sugebėjau išduoti vieną iš dviejų geriausių savo draugų. Gėjų. Su kitu geriausiu draugu. Irgi gėjum. Beveik.

Mėšlas.

Pramerkiau vieną akį labai saugodamasi, kad nepamatyčiau ko nors, ko matyti nenorėjau. Ne tai, kad buvo kas nors, ko nebūčiau pamačiusi praėjusią naktį. Šūdas.

Ne, Teo, gulintis ant nugaros ir tyliai alsuojantis, aiškiai miegojo. Jo šviesūs poilgiai plaukai buvo išsidraikę ant veido ir lengvai kilojosi jam kvėpuojant.

Vėl prisimerkiau, tikėdamasi, kad tai dar vienas blogas sapnas, kurių per pastarąją parą turėjau daug daugiau nei vieną.

Kai suvokiau, kad visgi nesu tokia laiminga ir Dievo mylima, vėl turėjau atsimerkti.

- Mėšlas,- tyliai keiktelėjau ir išsiropščiau iš lovos, stengdamasi nesukelti garso.

Ant žemės mėtėsi tušti tekilos stikliukai ir butelis. Šalia mudviejų su Teo rūbų.

Perbėgau per kambarį mikliai rinkdama po ranka papuolusius savo daiktelius ir rūbelius ir išmoviau pro duris  jas tyliai už savęs uždarydama.

Tik tam, kad kone atsimuščiau į Džeimį, atsirėmusį į laiptų turėklą.

Išpūčiau akis ir apsivijau save rankomis, bandydama prisidengti rūbais.

Džeimis neatrodė šokiruotas. Neatrodė piktas. Neatrodė.. Joks.

Jis žiūrėjo į mane prikandęs lūpą.

- Džeimi, aš..-pradėjau nežinodama, ką sakyti toliau.

- Laukiau kol judu, balandėliai, pabusit,- nusišypsojo šypsena, nepaliečiančia akių.

- Džeimi, paklausyk..

- Atėjau pas jį,- mostelėjo uždarytų durų pusėn,- norėdamas pasikalbėti apie mudviejų santykius. Na žinai, kur tai veda, apie vakarykštį jo pokalbį.. Atrodo, radau atsakymą net neištaręs nei žodžio. Užteko įeit į Teo kambarį.

- Džeimi, viskas buvo ne taip,- tikrai norėjau jam paaiškinti. Jis TURĖJO suprasti. Jis supras.

- O taip, net neabejoju,- susiraukė,- žinai, man visada buvo keista tai, kodėl jį gini, kodėl įtikinėji mudu susitaikyti, kodėl visada palaikai jo pusę.. Juokingiausia, kad visada maniau jog tai jis stengiasi tave nuo manęs atmušt. Na supranti, biseksualas, kovojantis vidines kovas tarp meilės mergaitėms ir berniukams,  nesusivokiantis tarp lyčių ir panašiai.. Bet tu, Bridžita? Mudu buvom geriausi draugai gerokai prieš tai. Mudu buvome mokyklos kvaileliai. Bet viskas buvo puiku. O tada tu pakilai ir tapai šiknašluosčių karaliaus patarėja žeminimo reikalais. Nesitikėjau to iš tavęs.

- Ne, tu nežinai visos istorijos, tu nežinai, ką man padarė Lukas su Robertu.. Tu nieko nežinai..- vis dar bandžiau būti išgirsta.

- Pasitaupyk pasiteisinimus. Nežinau, ką jie tau padarė, tačiau neabejoju, jog tu to verta. Kiekvienos mažos smulkmenos. Tu šlykšti. Kaip aš to nemačiau anksčiau..- rūgščiai nusišypsojo,- o dabar, jei leisi, paliksiu balandėlius likimo valiai,- nežymiai pasilenkė ir patraukė laiptų link.

Žiūrėjau jam pavymui ir bandžiau įtikinti save, kad tai sapnas. Vis dar tikėjausi, kad pabudusi pamatysiu šalia gulintį Bridžesą ir žinosiu, kad po pietų lauko kavinukėje gersiu kavą su Teo ir Džeimiu, susikabinusiais rankomis..

Dieve, jis teisus. Aš ne žmogus, o .. Nežinau kas, tačiau žmogumi mane pavadinti galėtum sunkiai. Moku aplink save sėti tik sumaištį ir nelaimes.

Taip , Bridžita, tau neužteko to, kaip pasielgė Robertas su Luku, neužteko to, kad pati sau susigriovei gyvenimą, turėjai dar ir įpainioti Teo su Džeimiu.. Kvaiša.

Tyliai sriūbaudama sau po nosimi apsirengiau ir išėjau iš Teo namų. Patraukiau Centrinio link. Iš tikrųjų, kur dar aš galėjau eiti? Kada nors parvažiuosiu užmiestin, o kol kas..

Mano vakarinė suknelė tikrai atrodė žaviai tarp žmonių, apsirengusių dalykiniais kostiumais ir kasdieniniais rūbais. Jau nekalbu apie šukuosenos ir makiažo likučius.

Tiesiog patrauklumo įsikūnijimas.

Veikiausiai atrodžiau kaip sena kekšė.

Pinigų su savimi, aišku, neturėjau. Turiu galvoj.. Chebra, aš juk tik keliavau į išleistuves, juk negalėjau žinoti, kad tai taps blogiausia diena mano gyvenime, po kurios net negalėsiu grįžti namo.

Žinojau vieną vietą, kur man galėtų padėti. Kol nusigavau iki ten užtrukau ilgokai. Aukštakulniai killeriai mane tikrąja to žodžio prasme nužudė, tad Times aikštę pasiekiau jau basa, rankoje nešdamasi batelius.

Išgirdau skambant mobilųjį. Išsitraukiau iš delninukės tik tam, kad pamačiusi ekranėlyje šviečiant Bridžeso vardą išmesčiau mobilųjį į artimiausią šiukšlinę.
Nelabai protinga, sutinku, tačiau kai moterį valdo pyktis, protui vietos nelieka.

Įsiveržiau vidun ir žvilgtelėjau į stalelį, už kurio paprastai tupėdavo nekenčiamiausia persona pasaulyje. Dabar jos vietoje sėdėjo jauna šviesiaplaukė, kuri mane išvydusi nepamiršo numesti paniekinančio žvilgsnio. - Kur Margo?- paklausiau jos.

- Kas tokia?- susiraukė.

- Galiu pasikalbėti su Karlu?

- O kas tu tokia, mergaite?- susiraukė plastmasinė gražuolė.

- Jo buvusi darbuotoja. Mylimiausia darbuotoja,- leidau sau prisistatyti.

- Na, nežinau,- maivydamasi mane nužiūrėjo.

- Klausyk, arba tu mane leidi nueiti į jo kabinetą, arba pati jį pakvieti. Arba,- patylėjusi pasiūliau trečią alternatyvą, kadangi nei viena iš ankstesnių jos nesužavėjo,- aš tuojau pat iškeliu sceną. Tokią, kad Karlas tikrai ateis pažiūrėti kas vyksta. Ir vis tiek mane pamatys. Ir mudu vis tiek eisime į jo kabinetą,- nusišypsojau.

- Gerai jau,- suurzgė blondinė,- jeigu tikrai esi kas teigi esanti, žinosi , kur jo kabinetas.

- Žinoma, kad žinosiu,- sutikau jau eidama Karlo durų link.

****

Mėgau rudenį. Na, ne visą, galbūt tik pusę.. Gerai jau , tik dalį. Ne, iš tikrųjų man patikdavo tik rugsėjis. O paskui viskas pateždavo , pasidarydavo pilka, bjauru, slidu, šlapia ir šiaip. Nesąmoninga.

Na, bet kol einu gatve žinodama jog tai tik rugsėjo pradžia, viskas mano pasaulėly tvarkinga, šviesu ir gražu. Žvilgtelėjau į ploną rankinį laikroduką, iš anksto gautą greit ateisiančio dvidešimto gimtadienio proga. Dar tik po trijų, o aš jau laisva. Matote, kas antrą dieną dirbdavau nuo ankstyvo ryto iki pietų. O kitomis dienomis nuo pietų iki vėlyvo vakaro. Karlas buvo labai malonus, kad leido man atsiradus reikalui trumpinti darbo valandas arba jas slankioti kaip patogiau. Kol viskas buvo proto ribose. Na, taip, kvaila, kai pagalvoji. Turiu galvoje aš po mokyklos niekur taip ir neįstojau. Metus po to irgi. Ko gero, man tiesiog nesinorėjo niekur skubėti. Man patiko toks gyvenimo ritmas, darbas knygyne.. Man patiko viskas.

O paskutiniu metu proto balsas mano galvoje buvo gerokai apmiręs.

Pasišokinėdama įėjau pro metalinius vartus ir atsidūriau ant asfaltuoto keliuko, vedančio didelio tamsiai raudonų plytų pastato link. Iš keliuko šonų plytėjo žalia pieva, kurią ,aiškiai, kas rytą pjovė tam pasamdyti žmonės. Ant pievelės sėdėjo ir saulutėje kaitinosi kelios žmonių grupelės ar pavieniai asmenys. Patraukiau pastato link. Pagal mano laikrodį..

Oi, štai ir atsidarė sunkios medinės durys, laukan plūstelėjo grupelė jaunuolių, besijuokiančių iš kažkokio aiškiai žiauriai juokingo pokšto.

Štai ir jis. Perfect timing.

Sustojau vidury kelio ir pamojau vaikinui, aiškiai manęs dar nepastebėjusiam. Pagaliau. Taip, kvaily, tai aš, norėjau šūktelt.

Jis pakėlė ranką atsisveikindamas su draugais ir pagreitino žingsnį. Ant nugaros nešėsi juodą gitaros dėklą.

Lengvas rudeninis vėjelis jam į akis pūtė jau seniai kirptus plaukus ir privertė svyruoti užuot ėjus tiesia linija. Nusijuokiau.

Palaukiau kol prieis ganėtinai arti,o tada šokau jam ant kaklo.

- Aklys,- pasišaipiau ir numečiau tamsias jo plaukų sruogas nuo veido.

- Beraštė,- atšovė ir mane pabučiavo.

- Robertai,- suniurzgėjau,- tu puikiai žinai, kaip man nepatinka..

- Aha,- nutraukė ir dar kartą pabučiavo. Pripažinsiu, truputį įsijaučiau į glamžymosi maratoną, o tada Bridžesas viską sugadino tekšteldamas man  per užpakalį.

- Kvailys,- sušnypščiau ir mudu patraukėm išėjimo link.

- Tik būdamas kvailiu ir galiu tave mylėt,- pasišaipė.

- Šlykštukas. Skambino Teo. Vakar buvo jo ir tos merginos.. kaip ji..

- Tikrai. Kaip ji.. Andžela?

- Pats tu Andžela. Ri.. Ro..

- Reičelė.

- Prisiminiau, Reičelė!- šūktelėjau nepaisydama švelnaus Robio niukso į šoną.

- Taigi. Ką ji?- po kurio laiko, man tylint, paklausė Bridžesas.

- Aaa, tiksliai. Tai va, vakar buvo jų pusės metų sukaktuvės ir šiandien jie kviečia mus vakarienės.

- Bet mes juk nekenčiam Reičelės.

- Tiesa, mes nekenčiam Reičelės, bet mylim Teo. Ar ne?- žvilgtelėjau į brolį.

- Ooo, net neabejoju, kad TU tai jį myli,- jis niekuomet nepraleisdavo progos priminti mano nukrypimo.

- Taigi aš maniau, kad galėtume eiti… Bet dabar pagalvojau, kad Teo nepatiktų, jeigu jo istorija netrukus būtų aprašyta Luko knygoj,- įgėliau atgal,- žinau, kaip tau sunku susilaikyti nuo bendradarbiavimo su Luku.

- Gerai, gerai, gavau tavo žinutę,- pareiškė,- taigi aš už. Einam vakarienės. Šiaip ar taip aš šiandien taaaip tingiu gaminti..

- Tu niekad negamini, kvaily,- kumštelėjau jam į šonkaulius,- tu tik kiaušinienę moki iškept.

- O čia tai nėra gaminimas, jo, panele AŠ-MOKU-IŠVIRTI-ČILI-SRIUBĄ-IR-IŠKEPTI-KALAKUTĄ-TODĖL-ESU-ŽIAURIAI-GERA-VIRĖJA.?

Perverčiau akis.

- Norėčiau, kad ir Džeimis ten būtų..- sumurmėjau.

- Jūs nesikalbėjot pusantrų metų,- konstatavo faktą Robis,- nepanašu, kad tu ir Teo būtumėt pirmieji pretendentai į geriausio draugo vardus, kai kalbam apie Džeimį.

- Baik, lyg ir taip nesijausčiau šūdinai.

- Gerai, gerai,- iškėlė rankas viršun,- pamirškim, pamirškim. Beje, dar nesakiau, tačiau prieš porą dienų mačiau Luką.

- Aš irgi. Mes buvom kartu, kvaily. Tam klube Hadsono krantinėj. Ar tu rimtai buvai toks girtas? Mes kalbėjomės prie baro gal pusvalandį.

- Rimtai?- nustebo.

- Kartais man labai pasidaro įdomu - tu rimtai toks kvailas, ar tik apsimetinėji.

- Genai, sesut,- pasierzino.

- Genai Šgenai..- sumurmėjau.

- Manau, mes turėtumėm pasikviesti Luką kada nors vakarienės,- pasiūlė Robis po kelių minučių tylos.

- Ta prasme?- net atsilošiau iš nuostabos.

- Tiesiogine. Turiu galvoj jis, o ne kas kitas mudu sutaikė.

- Jis, o ne kas kitas ir supykdė,- priminiau.

- Jis, o ne kas kitas pirmoj vietoj privertė mūsų istoriją prasidėt.

- Ai, tai dabar vėl laikai savo nešvarų žaidimėlį teigiamu dalyku?- pasišiaušiau.

- Nesakiau to. Neišskaityk prasmės ten, kur jos nėra.

- Nesikviesim mes jo jokios vakarienės. Galų gale, aš juk pasak tavęs moku tik čili ir kalakutą iškept. Nei viena, nei kita jam nepatinka.

- Visuomet galima užsisakyti į namus.

- Tuoj aš tave užsisakysiu. Geriau susirūpink tuo, kad pas tėvus buvome prieš du su puse šimto metų.

- Netiesa. Prieš.. Du su puse mėnesio,- paprieštaravo.

Kilstelėjau antakius.

- Gerai, gerai. Kada ta vakarienė su Teo ir Dženifere, kurios mudu nekenčiam?

-Reičele.  Septintą.

Robertas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.

- Puikumėlis. Tai reiškia, kad mudu dar turime apsčiai laiko pareiti namo ir..- mirktelėjo man,- pasidžiaugti vienas kitu.

- Šlykštukas,- nustūmiau jo ranką sau nuo peties juokdamasi.

Mano gyvenimas ir vėl buvo tobulas. Nepaisant to fakto, kad jame trūko tik vieno dalyko . Garbanoto, aukšto ir gėjaus. Vardu Džeimis.

Na, bet, ko gero, negali turėti visko, ar ne? Kitaip iš karto gali įtarti klastą. Šiaip ar taip mano gyvenime buvo knygynas be Margo, Teo su savo Reičele, kurios tikrai negalėjau pakęsti, viena ar kita forma Lukas.. O svarbiausia - mano Robis. Dieviškiausiai kvepiantis, turintis tobuliausią pasaulyje kūną, geriausiai skambinantis gitara , dainuojantis, gražiausiai besišypsantis ir  nerealiausiai besibučiuojantis padaras pasaulyje. Jo skvarbus protas , aišku, taip pat nelaikomas minusu.

Ir viskas dėl to, kad kartais reikia mokėti atleist.

Galbūt tai užtruks metus, kaip kad atsitiko su manimi ir Robertu, galbūt užtruks visą likusį gyvenimą, kaip su Džeimiu ir jūsų ištikimąja metraštininke, tačiau faktas lieka faktu: “jeigu negali rasti sprendimo, vadinasi, nėra problemos.”

Gerai, sutinku, daugiau nei pusmetį kankinausi be Roberto, Teo, kuriam į akis pažiūrėt negalėjau, be mokslų, darbo. Ir man tikrai rodėsi, kad nėra išeities. Pripažinsiu, porą kartų taip ir svajojau nušokti nuo kokio suknisto Bruklino tilto ir pabaigt savo apgailėtiną gyvenimėlį. Tačiau tada į mažytę, nuomojame kambarėlyje esančią lovą įšokdavo mano naujas augintinis - Sibiro haskis Niurzga ir aš suvokdavau, kad dar yra bent vienas padaras, dėl kurio verta gyvent. Iš tikrųjų vienintelis žmogus su kuriuo bandžiau susitaikyti buvo Džeimis. Tačiau pasirodė, kad tai, ką pridirbau apakinta alkoholio , jam nepasirodė kažkas, ką galėtum atleisti. Net geriausiai draugei. Galbūt tuo labiau geriausiai draugei. Taigi beveik po pusmečio tylios, kankinančios egzistencijos ir kasdieninio darbo Karlo knygyne, kurį gavau kaip malonę, prie mano durų atsirado Teo, neapsikentęs mano ignoravimo. Mudu susėdome su ledų kibiru tarp savęs ir ilgai kalbėjomės. Ir išsiaiškinom. IR truputėlį paverkėm.

Paskui vieną dieną knygynan užsuko Lukas. Iš visos širdies jo nekenčiau, tačiau kažkokiu būdu jis sugebėjo mane įtikinti, kad Robertas nebuvo toks kaltas. Kad vienintelis blogiukas buvo jis, Lukas. Kad Robis tik iš pradžių veržėsi bendradarbiauti, o paskui negalėjo išsisukti nuo susitarimo, bijodamas, kad Lukas parodys man tikrąjį rankraštį.

Nežinau, kiek tame buvo tiesos, tačiau turėjau pripažinti, kad kiekvienas Robio bandymas su manimi kalbėtis ir mano ignoras baigdavosi vakaru žliumbiant, susiraičius lovoje. Kad kiekviena diena be jo vis labiau vedė į neviltį ir vertė jaustis nepabaigta, beviltiška..

Todėl kai jis dar kartą atėjo pas mane į namus ir beldėsi į duris nesitikėdamas, kad atidarysiu, aš atidariau.

O paskui aš vėl grįžau į nepasikeitusį senąjį butą netoli centro. Ir sekančią vasarą mes keturiese, kaip ir planavę išvažiavome į kelionę automobiliu po Ameriką. Tiesa vietoj Džeimio galinėje sėdynėje spaudėsi Reičelė. Turbūt tai buvo viena priežasčių dėl kurios mudu su Robiu negalėjome jos pakęsti. Džeimis buvo nepakeičiamas. Net ir Robis, pastoviai šaipęsis iš Deleino, jo truputėlį pasigedo. Jaučiu todėl, kad labai neblogai jautėsi būdamas vienintelis heteroseksualas trijų vaikinų kompanijoje.

Ilgainiui išmokome su Džeimio vardu elgtis kaip su seniai mirusio draugo. Bet tai buvo tik po to, kai daugybė mūsų pastangų su juo susisiekti ir atsiprašyti žlugo.

Aišku, kad man trūko Džeimio, tačiau dabar Teo ir Robertas mano gyvenime buvo tie svarbiausi žmonės. Ir aš ėmiau prie to priprasti.

Patiko (31)

Rodyk draugams

~ easybreezy | 2010-12-27.

14 komentarai įrašui “Keturiasdešimt antra stadija - atsisveikinimas.”

  1. čia viskas????? :OOO Mmm ;((
    Man be galo patiko. Ech… Liūdna. Bet gražu :))
    Kažkodėl nesitikėjau, kad ji liks su Robiu :) Net buvau pagalvojusi, kad ji nus su Teo :D Ir… Ji bendrauja su Luku????? Geras :DD
    Ir labai tikiuosi, kad Džeimis jai (jiems) atleis :)
    O gal netyčia bus dar vienas skyriukas? :)))))))

  2. Čia viskas viskas. Ir ne, nebus kito skyriuko. Nebent nuspręsiu įkelt alternatyvųjį skyrių. Visuomet rašydama apie Bridžitą ir Bridžesą maniau, kad istorija baigsis negerai. Na žinai, kad Bridžita viskam griuvus rimtai nušoks nuo Bruklino tilto,o šita knyga bus a la Luko tribute’as Bri. Bet paskui mane apėmė kalėdinė nuotaika.;DD tai nutiko prieš maždaug valandą.

  3. biski nuvyle. nes iki idealios pabaigos kuri buvio cia aprasoma truko nors vieno skyriaus. na siaip patiko ir net labai bet labai labai reiketu vieno skyriuko pries pabaiga.

  4. na, o man neatrodo, kad reikėtų. Man patinka palikti vietos interpretacijai. Jeigu būtum rašiusi tu, prašau, kad ir dvidešimt skyriukų prieš pabaigą, o man norėjosi taip. Liūdna, jei nuvylė, tačiau nesiruošiu išsižadėt savo įsitikinimų.;))
    o šiaip ačiū, kad skaitei, ačiū, kad patiko.:)

  5. Kaip gerai, kad tave aplankė ta kalėdinė nuotaika :D
    Pabaiga, tai pabaiga :)
    Kramsnosim dabar kitą tavo istoriją apie Bevardę :)

  6. na todel cia ir yra tavo istorija o ne mano.:)
    o siaip butu labai saunu sulaukti dar vienos tokios sudominancios ir kartais verciancios susimastyti istorijos;D

  7. tali,la la la, Kalėdos Škalėdos. Jo. Bet kaip bus su ja - neaišku, galiu netyčia per toli paleist savo fantaziją skriet ir paskui padaryt iš to šnipštą.
    Bet laikykim sukryžiavę pirščiukus špirščiukus.
    O skyrių ten turbūt nebus nei ryt, nei poryt, nes jūsų ištikimoji metraštininkė bandys pakeisti savo prastą nuomonę apie laikinąją sostinę. Jė.

  8. dangau,o mėlynasis dangau, tu visiškai teisus. Ar teisi. Žiūrint ar kreipiuosi į dangų, ar į merginą, save vadinančią dangumi. Žodžiu. Kaip bus su susimąstymais - neaišku, nes aš pati pernelyg retai mąstau.. Bet visuomet yra vilties, ar ne? Juk taip? Taip?
    Ir aš visai nesu girta ar šiaip išprotėjus.
    Aš tik išėjusi iš savęs iš laimės, kad pagaliau baigiau šitą istoriją, mane kankinusią trečdalį metų. Vyyy.
    Ir šiaip, man labai patiko Bridžita ir Bridžesas ir man jie beveik kaip broliai ir seserys ir aš turbūt juos sapnuosiu naktį, ir tuoj verksiu, ir.. ir..
    Okei, BAIGIU SVAIGT, JAU NET PAČIAI NEBEĮDOMU.

  9. Gaila, kad jau pabaiga. Šitas skyrius buvo labai šaunus, nors pabaiga nebuvo itin faina. Kad ji su Bridžesu - ok, kad Teo turi pana - beveik ok, kad Bri ir Džeimis not BFF - not ok, o tai, kad ten dar ir Lukas liko - visai,labai ne ok..
    Bet žiauriausia, kad aš nežinoma kokiam vėjui papūtus susitaikė Bri&Bri. Ir kuo ten dėtas Lukas?
    Ir vašpe galėjai dar pora skyriukų parašyt. Tikrai nebūčiau buvus prieš..
    Žodž.. nieko nepadarysi.. Buvo šauni istorija, nors puse jos skyrių esu iki šiol taip ir neperskaičius ;DDDDDDDDDD

  10. Man patiko. Aš jų pasiilgsiu… (tokia kažkokia nesveikai graudi nuotaika), bet tuo pačiu jaučiu, kad taip ir turėjo baigtis. Ir išvis - kaip žmonės parašo, taip ir turi būt. Taškas. Šauniai parašei.
    Na gerai… čia truputį subjektyviai dėl to, kad aš jos niekaip kitaip be Bridžeso ir neįsivaizdavau.:), neduok Dieve būtų baigęsi kitaip…
    Ok… baigiu. patiko man tie visi kalambūrai…

  11. o man tik vienas klausimas dar liko. tai kaip ten su ta kraujomaisa? come on, negi rimtai :)?

  12. Gerai gerai gerai. Dabar įkvėpiam ir iškvėpiam. Ir taip, dabar, vot. ČIA PABAIGA?? ouč ouč ouč. Nesupykčiau, visai visai, net nesusierzinciau, jei dar parašytum du, tris ar dvidešimt skyriukų. Na žinai, nenusibosta ir laikas nerealiai praleistas. Patiko įvardinimas pagal Gutę “Bri&Bri”, bet tas pats klausimas kaip ir tabatos. O kraujomaiša? Suprantu, meilė visagalė, bet norom nenorom galvoji apie jų ateitį, o čia nera happyend’o su krūva vaikučių ir anūkėlių. Ką gi, istorija yra istorija, o ši viena iš šaunausių :) naa žinai, iki susiskaitymo :]

  13. gutenbergai, nu kaip, šiaip visas tas spragas dėl kurių mane čia mušat palikau sąmoningai. Su mintimi kada nors grįžt prie šito ir parašyti antrą dalį apie tai, kaip viskas klostėsi nuo Bri atsiradimo knygyne iki jos ėjimo pas Bridžesą - žodžiu ten, kur buvo žvaigždutės. va.;D
    savaipkeista, aš tai ją įsivaizdavau kitaip.. pavyzdžiui mirusią, bet..;DD
    Tabata, taip, kraujomaiša, kuri čia tik pusėtina irgi liko. istorijos pabaiga nėra gyvenimo pabaiga. Jeigu santykiai neįmanomi - prašau, gal ka-žkada ir liks jie broliuku ir sesute. O aš esu linkusi tikėti meile, o ne šeimyniniais ryšiais. Kad jiems vietoj vaiko gims šuniukas su iguanos skiautere kažkaip netikiu.;)

    aaistuteaa, kodėl nėra krūvos vaikučių ir anūkų? džyz, mes nauja karta ir aš linkusi tikėti, kad , kaip dainavo MGMT “love always remains” ir neįdomu man, jie broliukas ir sesutė ar tėvas ir dukra. Netikiu senučių pasakojimais apie vaikus su slibino galvom. Todėl turbūt juos ir norėjau padaryt sesute ir broliuku, kad kažkaip pakeisčiau tą tokį viduramžišką nusistatymą, kad utiutiu, kaip negerai.
    Nežinau. Man turėjo taip būt. Aš tikiu trauka nepaisant giminystės ryšių ar dar velniažin ko.;)

  14. O man kaip tik šita pabaiga labai patiko. Padvelkė paskutiniais knygos puslapiais. Keliu keturis nykščius į viršų :) Aišku, kaip ir dauguma pasiilgsiu veikėjų, bet gyvensiu :D Ačiū tau, easybreezy!

Palikti komentarą